Namaste!

Namaste! Labas!

Prasidėjo devinta diena, kai mes čia.

Vis dar bandom susigaudyti, ką valgyti. Viskas čia aštru. Netgi paprašius pagaminti ką nors be prieskonių, jų būna pilna. Ypač jeigu patiekalas su vištiena. Reikės bandyti valgyti tik vegetariškai, gal bus paprasčiau. O ką tikrai galiu valgyti, tai indiškus saldumynus.Vienas iš jų žinomiausių ir skaniausių - Ras malai. Atrodo jis taip -->, o pagamintas iš indiško varškės sūrio, vadinamo Paneer, ir kardamono prieskonių. Skonis iš pradžių pasirodė labai keistas, nieko panašaus nebuvau ragavus, bet tikrai skanu.

Kitas jų tradicinis užkandis - paan. Jis dažniausiai valgomas paskutinis, nes padeda virškinimui ir atgaivina burnos kvapą. juos pardavinėja ant kiekvieno kampo karučiuose, bet kaip mums vietiniai sakė, geriausias paan yra tik vienoje vietoje prie Clariges viešbučio. Pardavėjas garantuotai yra milijonierius. Paan yra į betelio lapą susuktas prieskonių mišinys - kardamonas, anyžiai, laimas, trintas kokoso riešutas, įvairūs kiti riešutai ir smulkiai sutrupinti įvairūs saldainiai, kad sulipintų mišinį. Dar yra įdedama dažų, kurie nudažo liežuvį raudonai. Vietiniai jį valgo vienu kasniu, man užtenka ketvirtadalio. Skonis tiesą pasakius kaip muilo... Bet pabandyti privaloma!

 Gyvenam vis dar ten pat, bet ieškomės buto arčiau darbo. Čia kaip žinia niekas nevyksta greitai:) Nes dabar pirmos dienos darbe atrodo taip: iš ryto iš namų išeinam 8:45, tada 20min važiuojam rikša iki metro stotelės, tada 20min metro ir dar 5 min pėstute. Darbe būnam 9:45. Baigiam darbą 7val ir 1,5val važiuojam namo, nes prasideda kamščiai. O kamščiai Delyje, kur gyvena 16mln žmonių yra tikrai ne pats linksmiausias dalykas. Mes per dieną tiek prisikvėpuojam dulkių ir smogo... Todėl tik dabar pradedam suprasti, kodėl čia į lankytinų vietų sąrašą yra įtraukti parkai ir įėjimas į juos yra mokamas.

Buvom vieną vakarą nuvažiavusios su Yuliya prie Lotuso šventyklos. Ramu, tylu ir galima kvėpuoti.

Iš savo šefo gavom užduotį kasdieną išmokti po vieną indišką žodį. Tai pirmas, kurį išmokom, buvo pasedo - duok man pinigų. Labai dažnai jį girdim gatvėje:) Vietiniai sako, kad reikia 2-3 mėnesių ir galima išmokti susišnekėti. Pramokti rašyti užtrunka 2-3 metus, todėl didžioji dalis indų yra neraštingi. O taip mano vardas atrodo hindi -->Jiems sunkoka suprasti vardo reikšmę, bet yra indiškas vardas Sangita, tad mane visda pristato kaip Sangitos sesę.

Dėmesio čia sulaukiam daug. Kartais net atrodo, kad per daug. Rajonas, kuriame dirbam, teoriškai yra verslo centras, bet mes čia esam turbūt vienintelės užsienietės. Kiekvienas mūsų judesys yra nuolat sekamas bent 40-ies akių, o einant gatve jaučiuos beveik kaip Holivudo žvaigždė. Gerai tai, kad indai artyn neina, jie tik žiūri. Kiek kol kas susigaudėm, moterų saugumas čia yra labai rimtas dalykas ir yra milžiniškos baudos, netgi kalėjimas už bet kokį bandymą prisiartinti ar kažkaip užgauti moterį. Todėl yra net atskiri moterų metro vagonai, atskiros laukimo salės. Na o vakarais vienos nevaikštom, tai didesnių problemų ir neturim, apart benamių, kurie labai įkyriai prašo pinigų.

Apskritai indai labai draugiški žmonės, tik dažnai jie pirmi nedrįsta prieiti pabendrauti. Ofise su daugeliu jau susipažinom, panašu, kad viskas bus gerai. Tik darbo tempas čia ir kultūriniai skirtumai didžiuliai. Jie nesugeba planuoti paprasčiausių darbų net dienai į priekį, didžiąją laiko dalį darbus daro visiškai neskubėdami, o paskutinę minutę visi lekia kaip į gaisrą. Tad mes čia irgi nepersidirbam, turim labai daug arbatos pertraukėlių. Čia yra 3 berniukai, kurie visą dieną visiems nešioja vandenį ir arbatą. Ir taip visur. Užėjus į bet kokį ofisą ir laukiant laukiamajam pirmiausia prisistatys berniukas ir paduos stiklinę vandens. O susitikimo metu privaloma išgerti puodelį arbatos. Nebeatsisakinėjam kai siūlo:) Arbata visada su prieskoniais ir pienu, labai skani.

Na ir pabaigai, vaizdelis apie indiškus filmus. Būtinai turiu nueiti į kino teatrą čia, į tikrą Bolivudo filmą!