2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Darbas!

Šiandien pagalvojau, kad nepapasakojau nieko apie savo darbą. Apie tą pirmąjį, kurį ir atvažiavau čia dirbti. Taigi šiek tiek istorijų iš kasdieninio gyvenimo.

Mano kompanija vadinasi Ducat, ji organizuoja įvairius technologinių dalykų mokymus studentams. Dažniausiai tai yra programavimo, java, php. Yra ilgiausias sąrašas, bet tik šiuos pavadinimus žinau :) Indų studentai labai daug mokosi, labai noriai lanko šituos papildomus kursus, bet jų pagrindinė problema, kad jie visiškai neturi bendravimo įgūdžių ir nesugeba savęs pristatyti pokalbio į darbą metu. Taip kad mes kartais darom jiems pristatymus apie tai, kas yra tas pokalbis į darbą, kokių klausimų tikėtis ir ką į juos atsakyti. O taip pat yra naujai sukurta pilna mokymų programa tobulinti bendravimo įgūdžius ir asmenines savybes, tai mes vedam parodomąsias paskaitas. Man patinka, ypač matant, kad indams tikrai įdomu, jie daug klausinėja ir aktyviai dalyvauja. Konkurencija čia darbo rinkoj didžiulė, po kelis tūkstančius žmonių į vieną vietą, taip kad gal tik 10% studentų (kurie aišku vyresni gerokai, negu pas mus Lietuvoj, jiems apie 26-28) yra buvę darbo pokalbiuose.Kiti net neįsivaizduoja, kaip tai atrodo. Tai mes juos bandom gelbėti :)

Indijoj labai stipri hierarchija ofise. Mūsų vadovas niekuomet nepasakys mums atsakymo, paprašys, kad kas nors kitas tai padarytų, ypač jeigu darbas nėra pirmo būtinumo. Į visus vadovus darbuotojai kreipiasi pridėdami prie vardo Sir (pone).

Keletas nuotraukų iš ofiso. Beje, šiandien gavom vizitines korteles, oficialiai mes "Business Development Officer" ("Verslo vystymo vadybininkė" ar kažkaip panašiai) :)

Mano ir Julijos darbo vietos
Viena iš keisčiausių ir juokingiausių indų savybių, kad jie pritarimą rodo ne linkteldami galvą aukštyn ir žemyn, kaip mes, bet pakratydami ją į šonus. Ne pasukdami, kaip mes sakom „ne“, bet tiesiog tiesų kaklą palenkia į vieną ir kitą pusę. Tad dabai įsivaizduokit, sėdi 60 studentų, aš jiems pasakoju, o jie visi staiga pritardami pradeda kratyti galvą. Kaip kūlverstukai. Man tai yra taip juokinga, kad tikrai dažnai reikia tvardytis ir nesusijuokti. Štai kaip tai atrodo gyvai -->
O pasirodo pagūglinus paaiškėjo, kad toks galvos pakratymas kilęs iš senų laikų, kuomet žmonės bijodavo pasakyti savo imperatoriui „ne“. Vietoj to jie tiesiog pakratydavo galvą ir palikdavo klausimą be jokio tikslaus atsakymo. Taip kad šitas judesys gali reikšti daugybę dalykų, ir taip, ir ne, ir nežinau, ir man nesvarbu, ir daryk kaip nori.

O dažniausia vartojamas žodis: „tike“, kas reiškia „gerai“. Kirčiuoti reikia pirmą skiemenį. Jį per dieną girdim po kokį tūkstantį kartų. Jau darosi bloga.. :) 


Beje, dar apie studijas ir darbą. Kadangi mes čia turim nemažai laisvo laiko ir tiesiog būnam kaip gražios dekoracijos ofise, kartais paskaitinėjam, ką gi siūlo Indijos universitetai. Šios dienos perliukas. Vienas universitetas, platus programų pasirinkimas, bet man ypatingai patinka antra nuo apačios.
 
Gal visgi norėtumėte tapti grybų auginimo specialistu?


O jeigu ne, galbūt jus sudomins keletas darbų, kurie čia visai populiarūs, galima gal paieškoti nišų ir Lietuvoje?


-->Asmeninis krepšelio nešiotojas maisto parduotuvėje;
-->Batelio apavėjas ir nuavėjas batų parduotuvėje;
-->Popierinio rankšluosčio padavėja viešajame tualete;
-->Lipdukų ant kompiuterio klijuotojas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą