Apsipirkinėjimas Indijoje yra itin svarbi kiekvieno indo gyvenimo dalis. Jie dievina prekybos centrus ir žymių ženklų parduotuves. Ir kad ir kaip būtų keista, didžiausias dėmesys čia skiriamas būtent vyrams. Vyriški rūbai visada priekyje, jų skyriai penkis kartus didesni, nei moterų. Vyrai visada apsipirkti ateina po kleis ir labai noriai matuojasi, vienas kitam patarinėja. Net ir panelėms jie renka drabužius, vertina. Jei mergina gerai atrodo (mano nuomone), bet vaikinas sako ne, tai ji to rūbo ir nepirks. Taip pat vyksta ir šeimose. Apsirengus būtinai pasirodoma tėčiui ir tik jei jis patvirtina, galima pirkti. Galvojau, kad čia tik keli atvejai tokie, bet per šituos kelis mėnesius tai kartojasi nuolat.
Turgus
Turgus čia yra tam tikras rojus, jei nori žymių vardų už mažą kainą. Etiketės dažnai nukarpytos, bet visgi. Radau neseniai H&M suknelę, kurią matavausi Briuselyje, bet pagailėjau 100Lt. Čia ji (nauja) buvo už 15Lt. Tik gaila ne mano dydžio...
Sarogini turgus yra vadinamas tokių prekių meka, nes jis nerealiai didelis. Galima aišku rasti ir nevardinių drabužių. Vidutinės kainos: suknelė 10-12Lt, sijonas tiek pat, maikutės po 5-7 Lt, skaros iki 20Lt, tradicinės tunikos (kurta) - 10Lt. Aš nesistebiu, kodėl lietuviai veža maišais tokius drabužius į LT ir pardavinėja po 50Lt.
Maisto pirkimas irgi atskira tema.
Yra čia toks Big Bazaar, maždaug atitikmuo mūsų Maximai. Visko rasti galima ir itin dideliais kiekiais. Įdomu tai, kad prie kiekvienos lentynos parduotuvėj stovi po berniuką/mergaitę, kurie vis nori padėti išsirinkti ir įkyriai lenda į akis. Nieko nesako, tiesiog atsistoja prieš nosį ir maždaug "aš tau padėsiu". Bet aš tai į lentyną noriu žiūrėti, o ne į tave. Labai erzina, tai siunčiu tolyn. Gaila, ne visada supranta.
Maistas vien sausas, pakuotas, pusgaminiai ir aišku daug prieskonių. Pavadinimai, kokių negirdėjau - dana, sarson.
Visam didžiuliam centrui stovi vienintelis šaldytuvas, kuriame tik 5 rūšys sviesto, kelios rūšys sūrio ir probiotiniai pieno gėrimai. VISKAS. Sūris ačiū dievui ten visgi atsidūrė, nes kioskeliuose prie namų jį laiko tiesiog šiaip lentynoje. Kai dieną +30. Nors ant pakelio parašyta, kad laikyti šaldytuvo temperatūroje. Ir kaskart bando mane įtikinti, kad jis juk į vakuumą supakuotas, tai jokio skirtumo, kur laikai...
Susirasti prekę prekybcentryje irgi tam tikras rebusas. Pvz majonezas šiaip lentynoje. Tarp makaronų ir sausainių. Šalia Nutella, nors saldumynų skyrius kitoj pusėj. Kondensuotas pienas, kurį naudoju vietoj ypatingai sintetinių uogienių, irgi šalia pomidorų padažų. Tai taip ir suki ratus kaskart.
Žmonių kiekis nenusakomas. Perkama irgi pilnais vežimais, tai mano tas krepšelis taip kukliai atrodo. Eilės dar ilgesnės. Bet niekas neburba, visi jie pripratę. Mama atneša tėčiui, stovinčiam eilėje, ledų iš kavinės šalia ir visi laimingi.
Prie kasos stovi kasininkas ir pakuotojas. Viską sukrauna ir užriša maišiuką tokia plastmasine juostele, kuri nenusilupa. Kad jokiu būdu daugiau nieko ten neįdėtum. Paduoda čekį, ant jo užrašo, kiek maišiukų turi, ir išeinant apsaugai reikia viską parodyti. Jie pažymi čekį, kad tikrai tik tą vieną maišiuką išsineši. Geležinė tvarka.
