2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Prieskonių sodas

Keraloj aplankėm prieskonių sodą. Nedidelis jis buvo, bet įdomybių sužinojom daug.

Prieskonių karalius – Pipiras. Jis būna trijų rūšių: žalias, juodas ir baltas. Žalias pipiras yra nesunokęs, nuskinamas po 2 mėnesių ir sudžiovinamas. Juodas pipiras noksta 8-10 mėnesių ir yra sudžiovinamas. O baltas pipiras nuskinamas po 9 mėnesių, savaitę laiko laikomas vandeny ir tik tada džiovinamas.
Prieskonių princas – Vanilė. Praeina 2 mėnesiai, kol sunoksta vaisius. Jis būna geltonas, o nuskynus ir išdžiovinus tampa juodas. Galima įdėti į vandenį ir pavirinti, gaunamas saldus sirupas arbatai arba kepiniams. O įdėjus lazdelę į stiklainį su cukrumi, cukrus įsigeria vanilės aromato.

Prieskonių princesė - Muskato riešutas.

Kobra čili pipiras. Stiprumas kaip 1000 paprastų čili pipirų.
Cinamonas. Lazdelės yra 2 tipų – tiesios ir susuktos. Tiesios gaunamos iš išorinės medžio žievės, o susuktos iš vidinės.

Kardamonas. Norint atskirti kokybišką kardamoną nuo prasto, reikia paimti saują ir pakratyti. Jei barška, reiškias kokybiškas.Indai šitą prieskonį naudoja absoliučiai visur - patiekalams, saldumynams, kavai ir arbatai. Siūlau pabandyti įsimesti jo į kavą, labai skanus kvapas :)
Gvazdikėlis. Norint nusipirkti kokybišką, reikia su nagu įspausti kotelį. Turi ištekėti aliejus.

Ciberžolė yra šaknis. Būna 3 tipų, maistą nudažo gražia geltona spalva. Vienas iš pagrindinių prieskonių indiškoj virtuvėj.

Rūta. Pasirodo naudojama kaip skausmą malšinantis kremas. Panaudojus 2 savaites skausmas negrįžta 2-3 mėnesius.

Kava. Raudonus vaisius išdžiovina, tada jie tampa juodi. Nulupus odelę viduje yra 2 sėklos – kavos pupelės. Jos būna baltos, todėl jas skrudina. Ir turime kavą.

Prieskonius indai naudoja arba atskirai, arba sumala juos į vieną krūvą ir turime Garam Masala. Galima naudoti arba miltelius arba tiesioj paimti saują iš maišiuko. Aš taip ir darau. Čia mano Garam Masala -->

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Kerala

Kokosų žemė. Dievo šalis. Geriausia vieta būti.
Tokie šūkiai lydi visur, nuo turistinių lankstinukų iki gatvių pavadinimų. Bet negaliu ginčytis, tikrai įspūdinga vieta. Savaitė atostogų ten ir jaučiuosi kaip pabuvusi visiškai kitam pasaulyje.

Keliavom trise: aš, lietuvė Vaida ir indas Jignesh. Mūsų savaitės maršrutas buvo Cochin – Munnar – Thekkady – Aleppey – Varkala – Cochin.

Cochin – buvusi portugalų kolonija, mažas ir jaukus senamiestis. Primena Europą. Daug mažų namukų, menininkų dirbtuvių, suvenyrų parduotuvėlių ir bažnyčių. Keraloje gyvena apie 20% krikščionių, didelė dalis jų yra katalikai. Bažnyčios stebina, nes labai gausiai dekoruotos įvairiomis spalvomis išorėje. O indiška gigantomanija pasireiškia ir čia. Pieta matėm kiekvienam mieste net po kelias tokias.


Pagrindinė Cochin atrakcija – kiniški žvejų tinklai. Žuvies jais pagaunama mažai, niekas rimtai tokia žvejyba nebeužsiima, nes vandens užterštumas didelis, bet tai palikta kaip turistų atrakcija.

Buvom pažiūrėti khatakali, tradicinio Keralos šokio/vaidinimo. Khata reiškia istorija, o khali – vaidinti. Aktorius vaidina scenas iš hindų dievų ramos ir Krišnos gyvenimo. Vaidinimo esmė – akių, veido, pirštų, rankų ir viso kūno judesiai. Treniruotės trunka 10 metų, po kurių aktorius gali parodyti 800 žodžių. Pasidaryti tokią veido kaukę užtruko gerą valandą, bet tai tik demonstracija turistams. Tikrasis pasiruošimas trunka dar ilgiau.
Munnar – kalvos, ežerai, upės, kriokliai ir arbatos plantacijos. Ypatingai žalia ir gaivu. Tokią žalumą pamatyti Indijoj, po dulkinojo Delio ir smėlėtojo Radžastano buvo kažkas neįtikėtina.
Kėlėmės 5 ryto, kad spėtume užvažiuoti kalnų keliukais iki Top Station – Aukščiausio taško ir pažiūrėti saulėtekį. Vaizdas kalba pats už save.

Thekkady – laukinės gyvūnijos rezervatas. Bandėm ieškoti tigrų miške, bet gaila neradom. Ir nesistebiu, nes nuo tokio triukšmo, koks ten sukeliamas, visi tigrai greičiausiai išsisilapstė kampuose. Norėjom 7:30 ryte paplaukioti su laivu po ežerą ir pastebėti gyvūnus, nes rytais yra didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tad viskas vyko taip: tam, kad nusipirkti įvažiavimo bilietą į parką, atsistojom į eilę puse 6. Gavom bilietus 6 ir tada prasidėjo pati tikriausia F1 per rezervatą, kuris pirmas atvažiuos, nes bilietui į valtį reikia atskiro bilieto, o jų skaičius ribotas. Lenktynės be taisyklių – lenkimai ant posūkių, pypina kas tik gali. Primenu, kad tai rezervatas, kur paskui turėtume ieškoti žvėrių. Atvažiavus iki aikštelės F1 pereina į sprintą. Bėga visi – senukai, moterys su sariais, turistai. Užsiimama vieta eilėj ir tada jau belieka melstis, kad gautum bilietą. Prižiūrėtojai dalina bilietų formas, vienas žmogus gali pirkti ne daugiau kaip 2 bilietus. Na ir mums aišku nepasisekė, per lėtai bėgom. Tad laukėm iki 10 ryto, nes buvom nusipirkę 3 valandų turą po rezervatą pėstute. Pamatėm tik beždžiones, kurios visam pasaulyje randamos tik pietų Indijoj, ir elnio galvą. Ironiška, bet grįžus į stovėjimo aikštelę išvydom daugiau gyvūnų, negu miške.
Aleppey – „backwaters“ –  ryžių laukai, bananų plantacijos ir kanalai vietoj gatvių. Plaukėm maža valtele po kanalus, stebėjom, kaip vaikai keliauja į mokyklą, moterys gamina valgyti ir skalbia, vyrai maudosi, paštininkas nešioja laikraščius. Visiškai ramus kaimo gyvenimas. Tai buvo vienareikšmiskai viena įspūdingiausių mano matytų vietų gyvenime.

Varkala – vienintelė vieta Arabijos jūroj, kur pakrantė uolėta. Ypatingai daug turistų, bet net ir taip puiki vieta relaksavimui.
Apie drabužius.
Rengimosi ypatybė – vyrai nešioja lungi. Tai yra medžiagos gabalas, mano pavadintas staltiese, apsuktas aplink klubus. O kad geriau vėdintųsi, paimama už apačios ir ji sukaišiojama už juosmens. Gaunasi mini lungi. Stilinga :)
 Apie nakvynę. 
Rinkdavomės nakvynes privačiuose namuose arba mažuose viešbutėliuose, tai mums trims ji iš viso kainuodavo 20 – 35Lt nakčiai. 
Apie maistą. 
Visą savaitę stengėmės laikytis jūros gėrybių dietos. Šviežia žuvis, krevetės, kalmarai. Tiesiai iš vandens. Įsimintiniausi pietūs buvo backwaters, kai tiesiog priplaukėm su valtele prie vietinio retoranėlio ir gavom pasiūlyma suvalgyti Black fish – juodą žuvį. Ją prie mūsų akių nuplovė, nuskuto, suvyniojo į banano lapą ir iškepė. Sėdėjom tam restoranėly, kuris iš esmės yra šiferio lapai vietoj sienų ir brezento gabalas vietoj stogo, ir mėgavomės, nes tokios skanios žuvies jau seniai nebuvom valgę.

O gėrimui gavom tradicinį alkoholinį Keralos gėrima – tobi. Iš kokosų kamienų surenkamas skystis (kaip mūsų sula), ir vietiniam fabrikėly sumaišomas su sodos vandeniu. Nepamenu, kokio stiprumo tas gėrimas, bet ryškiai neypatingai stiprus. Putojantis, jaučiasi laimas. Man ir Vaidai nelabai patiko, tai atidavėm Jignesh visą butelį.
Tradiciškai valgoma rankomis ir maistas patiekiamas ant banano lapo. Pirmą kartą taip valgėm restorane/valgykloj Munnar mieste. Gavom ryžių su kokosu, coconut chutney – kokoso salotų, daržovių padažų ir tradicinės duonos. O antrą kartą taip valgėm Aleppey, kai plaukdami valtele sustojom mūsų gido draugų namuose ir pas juos svetainėj gavom pietus. Ant lapo gavom 7 skirtingus patiekalus: ryžius, padažą, keptus bananus, morkų ir kokosų salotas, pomidorų ir svogūnų salotas, keptą žuvytę ir duoną. Suvalgius šeimininkė vis ateidavo su puodais ir įdėdavo dar po šaukštą.
O skaniausius pusryčius turėjom Varkaloj. Gavau ryžių miltų cilindrą, apvoliotą kokose, ir bananų padažą su kardamonu. Tirpo burnoje. Nuotraukoj matosi, kaip atrodo mažieji Keralos bananai.
Keraloje yra 3 tipų bananai. Pirmi yra daug didesni už mūsiškius, švelniai rausvos spalvos. O kitų dviejų rūšių yra labai maži ir saldūs, itin plona žieve.
Dar vieni tradiciniai Keralos pusryčiai – ryžių košės rutuliukai (skonis panašus į manų košę) su daržovių padažu.
Maistas apskritai šioj kelionėj buvo vienas iš pagrindinių komponentų. Pavadinom kelionę ne tik jūros gėrybių dietos kelione, bet ir persivalgymo. Nes pirmiausiai tai dieviškai skanu, antra - nuo karščio gelbėdavomės pieno kokteliais, ledais ir šalta kava, o trečia - pamačius kepyklėlėse bandeles su cinamonu negalėdavau atsispirti. Paskutinį kartą jas valgiau tik Lietuvoj.


Temperatūra dieną buvo +35, naktį +25, drėgmė 60%. Beveik sauna:)

2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Savaitės trupiniai

Nusipirkau pirmuosius savo čajaus puodukus. Maži ir geltoni:)
 Taip atrodo indiškos rupijos. Niekur neradau, ką tas nykštys reiškia, bet spėju, kad čia tiems, kurie skaičių nepažįsta.
 Čia mano ofiso berniukai, kurie nešioja čajų 2 kartus per dieną ir rūpinasi tvarka ir švara. Indiškos liemenės labai stilingos. Ypatingai žavi rožinės pūkuotos.
 O čia terasa, kur pietaujam ir deginamės. Dieną +23 :)
Po stogeliu pasislėpęs mano vietinis barista, iš kurio perku kavą. Beje, ją reikėtų vadinti ne kava su pienu, bet pienas su kava. Nes kaip ir čajų, ją daro be vandens, o tiesiog pienas + tirpi juoda Nescafe + cukrus. Tai kai reikia tikro kofeino dozės, gelbsti McDonaldas šalia.
 Na ir riešutų karutis šalia ofiso. Kai norisi ką nors pakramsnoti. Gaila, bet grįžusi namo nebegalėsiu skleisti stebuklo, jog puse metų prabuvau Indijoj ir nei karto neapsinuodijau. Visgi vieną kartą buvo, nuo riešutų...
Čia vienos paskaitos metu, kai generavom idėjas, kaip būti laimingam gyvenime :) Vidury - Swati, protingiausia ir normaliausia iš visų per šituos kelis mėnesius sutiktų studentų.
 O štai ir taip dažnai minimas Shamikas (kairėj), su kuriuo kartu paskaitas vedam. Vidury - Gaurav, vienas iš studentų. Sunkokai kalba angliškai, bet labai stengiasi ir nuolat visus linksmina.
Julija dabar dirba prie visiškai kito projekto - studijų programos, kur galima 2 metus pasimokyt Indijoj ir tada paskutinius metus mokytis anglijos/JAV/Australijos universitete ir gauti to universiteto diplomą. Sutaupoma du trečdaliai pinigų, nes 2 metai Indijoj daug pigiau negu 2 pvz Anglijoj. Besidomintiem arba norintiems kam nors parekomenduoti, info čia --> http://theubic.com/ arba rašykit asmeniškai :D
Štai čia klipukas, kurį sukūrė indai. Režisūrinio sprendimo aš nekomentuoju... :)


Na ir aišku reklaminei medžiagai darė fotosesijas, nusprendė, kad aš labai fotogeniška ir mano veidas dabar ant visų reklaminių lankstinukų ir knygelių... Laukiu, kol pamatysiu gyvai :D
O čia vėlgi reklaminė nuotrauka. dešinėj mano šefas, Mr.Shiv. Vaikščiojantis komikas, dažnai po ofisą vaikšto be batų ir niūniuoja indiškas dainas.
Kaip ir viskas:)
O šiaip tai noriu į normalų barą alaus. Kuriame grotų RHCP, o ne techno techno...

Paskutinė naujiena - grįžtu į LT balandžio 23 :) Norinčius gyvų įspudžių kviečiu vakarienės :) Prašom rezervuotis laiką :)

2012 m. vasario 10 d., penktadienis

Dar vienerios vestuvės

Vakar vėl buvau vestuvėse. Kaip supratom, tai jau paskutinė šventimo diena, kai nevyksta jokios ceremonijos, o tik susirenka artimiausi giminaičiai (apie 500) pavalgyti.
Jaunieji pasidarė štai tokio dydžio nuotrauką. Gal idėją mums kur nors Lietuvoj pritaikyti?...
 O sode atradom štai tokio dydžio vaisių, augantį ant medžio. Kas man gali pasakyti jo pavadinimą? :)

2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Vegetaras

Vertimas.
Vegetaras - tai senovinis indiškas žodis, apibūdinantis blogą medžiotoją :)

Pasninkavimas

Čia labai dažnai vis pasitaiko susidurt su situacijom, kad žmonės kurią nors dieną pasninkauja, kas pagal juos reiškia – badauja ir geria tik vandenį. Aš savo studentam siūlau saldainį, o jie man sako: „Nea, šiandien aš nevalgau“.

Tai štai ką pavyko išsiaiškinti.

Yra 3 pagrindinės priežastys, kodėl indai pasninkauja.
•    Pasninkaujama per kiekvieną pilnatį, nes tuo metu suaktyvėja mėnulis ir jis ypatingai veikia skysčius. Kadangi mūsų ląstelės sudarytos pagrinde iš vandens, tą dieną geriant tik vandenį jis veikia aktyviau, organizmas geriau išsivalo. Tai Ajurvedos filosofija.
•    Keičiantis sezonams keičiasi mityba ir produktai, kuriuos galima gauti. Tad vėlgi, kad išvalyti organizmą ir pasiruošti naujam sezonui, balandį ir spalį vyksta 9 dienų festivalis, skirtas stiprybės deivei. Nebadaujama, bet stipriai sumažinamos maisto porcijos.
•    Religija. Pagal hinduizmą savaitės dienos yra skirtos kokiai nors dievybei. Todėl kiekvienas gali pasirinkti, kam nori atiduoti pagarbą ir kurią dieną pasninkauti.
    - Pirmadienį pasninkauja dauguma merginų, nes tai Dievo Šivos diena. Jis laikomas vyro idealu, tad pasninkauti lygu atiduoti pagarbą ir tikėtis gauti tokį patį vyrą, kaip jis. O vasario 28 yra Shivos diena, tad jei kuri ir nepasninkauja pirmadieniais, būtinai tą padarys šią dieną.
     - Antradienis – stiprybės dievo diena. 
     - Trečiadienis – guru diena. Jeigu turi savo idealą – guru, šią dieną skiri jam.
     - Penktadienis – saugotojo dievo diena.
     - Šeštadienis – Saturno diena. Pasninkaujama, kad susilpinti šitos planetos įtaką mūsų organizmui, nes ji kažkaip neigiamai veikia.
     - Sekmadienis – saulės diena. Pasninkaujama ją pagerbti ir džiaugtis. Jogoje yra saulės pasveikinimo asana, prisegu video. Praktikuojantys jogą dažniausiai ją daro rytais, puse 6. Shamikas sakė, kad kiekvieną rytą ją kartojant bent po 20 kartų, raumenys taip sustiprėja, kad daugiau jokių mankštų nebereikia. O jo draugas gali padaryti 180 asanų vienu kartu. Aš vis pagalvoju, kas sykį jau gyvenu name su terasa ant stogo, reikėtų nors kartą ryte ten užsilipt ir tekant saulei padaryt mankštelę. Dar liko 2,5 mėnesio, nors kartą tikrai reikės tą padaryt.

O trečiadienis neskirtas niekam. Bet kaip patys indai juokauja, jis greičiausiai tuoj taps kovos prieš korupciją diena. Šita tema yra ypatingai aktuali Indijoj, daugybė akcijų, judėjimų vyksta, laikraščiai ištisai skelbia apie svarstomus įstatymus. Yra vienas veikėjas, kuris prieš kiekvieną tokį svarstymą, kad atkreipti valdžios dėmesį, pradeda badauti. Prie jo bent vienai dienai prisijungia daug palaikančių. Tad trečiadienį daugelis vadina jo vardu.

Dar viena pasninkavimo rūšis – kuomet ne tik visą dieną nevalgai, bet ir negeri vandens. Shamikas kartą tai bandė, sakė viskas buvo kaip ir gerai, tik į vakarą pasidarė sunkiau, Todėl jis nusprendė eiti pamiegoti, kad greičiau laikas iki 12 nakties praeitų ir jis pagaliau galėtų įlįsti į šaldytuvą. Bet prieš pat 12 paskambinęs draugei sužinojo, kad tokį pasninkavimą galima nutraukti tik pasitinkant saulę...

Kiek supratau iš visų pasakojimų, visgi dažniausiai pasninkaujama iš religinių paskatų. Jie sako, kad tai daro dėl kažko. Gali pasninkauti dėl tėvų, kad jų sveikata gera butų, dėl draugų, dėl dievo.

Dvasingumas čia ypatingai aukštinamas, beveik kiekvienas turi savo guru. Ir Indija sėkmingai tuo dvasingumu naudojasi, reklamuoja save, kaip šalį, kur reikia važiuoti ieškoti nušvitimo. Bet čia bus kita tema nagrinėjimui :)

Beje, kuo guru skiriasi nuo mokytojo?
Mokytoju gali būti bet kas, kas suteikia tau žinių, o guru suteikia išminties.

Tai va taip:)

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Gigantomanija

Vakar buvau sužadėtuvių vakarėlyje. 
Indų didybės manija mane vis dar stebina.

Vakaro esmė tokia, kad jaunoji puse vakaro slepiasi nuo svečių ir galiausiai su fanfarom ir fejerverkais įplaukia ant scenos, kur jos jau laukia jaunikis. Mūsų buvo 20 merginų. 5 valandas mus dažė, šukavo, rengė, ir viskas tik tam, kad palydėtume nuotaką iki scenos ir 5 minutes pastovėtume šalia, kol jaunikis užmaus jai žiedą.

Ir vėl kokie 500 žmonių, kalnai maisto, gyvų grupių pasirodymai, profesionalūs filmuotojai, fejerverkai, kokių pas mus net per Naujuosius ne visada pamatysi, prabanga pribloškianti vieta ir dekoracijos. Kuo daugiau ir įspūdingiau, tuo geriau, tuo labiau gali pasipuikuoti prieš gimines ir svečius.


 Mūsų choreografas buvo aktorius/modelis/buvęs Mr.India. Jis kas 5 minutes žiūrėjo į veidrodį ir taisėsi savo šukuoseną. Puse vakaro repetavom išėjimą, kaip sustoti, kokias atstumais vaikščioti, kaip zigzagais gražiai pereiti link scenos. Ir ogi kaipgi netikėta, paskutinę minutę staiga viskas pasikeitė, nieko nebereikėjo, ir tiesiog paprastai nužingsniavom.
 Beje, apie įvaizdį. Sukneles matot nuotraukoj, jos dar puse bėdos. Dydžiai aišku visiems vienodi, batai irgi 43 dydžio, na bet čia jau nesvarbu. Sušukavo ir tikrąja to žodžio prasme nupiešė veidus taip baisiai, kad mes nusprendėm, jog nuotaka pati jaučiasi negraži, tad sugalvojo šalia savęs pasistatyti krūvą panelių baltaodžiu, ir jas kuo baisesnėm paversti, kad pati gražiau atrodytų. Kas matė ją iš arti, sakė, kad ne kažkoks vaizdelis. Makiažo kiekis ant veido toks, kad net nemalonu žiūrėti...
  Vienintelis dalykas, kuris mane tikrai žavi tokiuose renginiuose, tai indiški sariai ir suknelės. Labai moteriška, spalvota ir elegantiška :)

2012 m. vasario 6 d., pirmadienis

Rožių diena!

Sveikinimai Rožių dienos proga! Visi bėgioja po ofisą ir sveikina vienas kitą. Tik be rožių :DDD

Pasirodo indai švenčia Valentino savaitę, kiekviena diena yra šventė.

Vasario 7 - Rožių diena. Tradiciška dovanoti simpatijai baltas, geltonas ir rožines rožes.
Vasario 8 - Pasiūlymo diena. Šią dieną vaikinas pagaliau išdrįsta pakviesti merginą į pasimatymą, pasiūlo jai draugauti.
Vasario 9 - Šokolado diena.
Vasario 10 - Pliušinio meškiuko diena.
Vasario 11 - Pažadų diena. Pasižadama būti kartu, sudaromas pasižadėjimų sąrašas.
Vasario 12 - Bučinio diena.
Vasario 13 - Apkabinimo diena.

Papildymas: Patys indai juokauja, kad Vasario 15 yra antausio arba skyrybų diena :D


2012 m. vasario 5 d., sekmadienis

Golfas ir kava

Kitoj gatvės pusėj, tik 3 minutės nuo namų, yra golfo laukai. Ir tik šiandien užėjau pasižiūrėti, kas tai per vieta. Nu man ten žaisti golfą nelabai norisi, visgi viskas padaryta pagal indišką standartą, bet prisėsti ir išgerti kavos bus kaip tik. 

Visgi gyvenant ilgiau negu pora mėnesių vienoj vietoj, norisi atrasti kažką artimo, kas primintų namus. Aišku sekmadienio ryto Pilies kepyklėlėj sėdint prie lango ir mėgaujantis Latte ir obuolių pyragu niekas niekada nepakeis, bet kažko panašaus labai norisi. O žinant, jog šitam knibždėlyne nėra tokių dalykų, kaip jaukios kepyklėlės...

Na bet tai tikrai geriausias variantas iš visų išbandytų. Jaučiu, jog man pavyko.