Šeštadienis, 18:10,
aš vis dar darbe. Šiandien turim pora vėlyvų pristatymų, tai būsim laisvos tik
po valandos. Įmonės savininkas savo kabinete jau gerą pusvalandį intensyviai
ant kažko rėkia. Rėkia taip, kad puse ofiso aidi ir sienos dreba...
O
apskritai viską čia valdo mūsų šefas. VISKĄ. Kontroliuoja kiekvieną smulkmeną,
net menkiausio darbo negalima padaryti be jo žinios. Pavyzdžiui, šiandien
turėjau studentams padaryti 5 minučių pristatymą apie programą ir pasakyti, jog
trečiadienį bus nemokama demo paskaita, o viskas kursas prasideda nuo
pirmadienio. Aukšte yra 8 kabinetai, kiekvienam sėdi po 3 žmones, nes kažkodėl
daugeliui šiandien nėra paskaitų. Tai paprasčiausias variantas – sukviesti
visus 5 minutėms į vieną klasę ir papasakoti. Pasirodo tai daug sunkiau nei
atrodo. Berniukas, kuris mane lydėjo, turėjo paskambinti šefui ir paklausti, ar
taip galima daryti. Šefas pasakė ne. Tada aš jam paskambinau. Jis irgi pasakė
ne. Aš supykau ir nusprendžiau iš principo nedaryti 8 atskirų pristatymų. Pabandžiau
dar kartą berniukui paaiškinti, kad yra nesąmonė 8 kartus kartoti tą patį. Jis
nesuprato. Tokia ta indų logika... Galiausiai aš visi susikviečiau visus į
vieną klasę. Šefas to nežino. Bet paskui jis man tiesiog šiaip pasakė, kad jie
nenori, jog studentai iš skirtingų paskaitų būtų kartu ir kalbėtųsi. Neklauskit
kodėl, čia indų verslo paslaptys.
Čia šimtaprocentinė
hierarchija. Daugumoj indų įmonių visus, net ir smulkiausius sprendimus,
priiminėja vadovai, o darbuotojai mano, kad priklausyti nuo lyderio yra gerai.
Nelygybė čia iškart krenta į akis. Darbuotojai net vandens patys neina įsipilti
iš aparato, nes yra 3 berniukai, kurie tik tą ir daro – atnešinėja vandenį ir
arbatą. Gal ir patogu, čia turbūt kaip kam.
O šiandien sužinojau labai įdomių dalykų apie indus. Pasirodo jų nacionalinis bruožas - pletkinimas! Visur, visada ir visi vieni kitus apkalba. Mes hindi nesuprantam, bet būdavo tokių įtarimų, kad bendradarbiai ištisai apie mus kalba. Pasirodo teisybė! Shamik patvirtino, kad apie menkiausią smulkmeną indai gali kalbėti mažiausiai tris dienas. O apsižvalgius aplink save metro visi šneka telefonu. Gatvėje šneka. Parduotuvėje šneka. Mobiliojo ryšio kompanijos išgyvena aukso amžių Indijoje. Pasirodo tiek daug reikia apipletkinti!
O kalbant apie mobiliuosius, kai kurios kompanijos siūlo planus, pagal kurios naktį pokalbiai nemokami. Tai labai įprastas variantas, kad porelės, kurios gyvena atskirai, pasiskambina vienas kitam vakare ir eina miegoti. Neišjungę telefono. Naktį pabundi, paklausai ar tavo simpatija knarkia į ragelį ir miegi toliau.
Ir kodėl manęs tai nebestebina? Nu Indija...
P.S. Tas nuostabusis butas su didžiule terasa, į kurį turėjom kraustytis, pasirodo visgi mums nelemtas. Savininkas visą savaitę mūsų vengė, neatsakinėjo į skambučius, o šiandien sužinojom, kad jis jo jau nebenuomos. Nes ruošiasi renovuoti savo butą ir kraustysis ten pats. Bet mums to anksčiau pasakyti negalėjo. Pykti jau nebeišeina, belieka tik juoktis:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą