Kaip
atrodo mūsų diena?
Keliamės
ryte prieš 8, papusryčiaujam, jeigu spėjam, ir važiuojam į darbą. Kadangi
gyvenam tolokai, tai pasigaunam gatvėje autorikšą ir apie 20 minučių važiuojam į
Akshardham metro stotelę. (Akshardham yra labai graži šventykla, tik vis neužsukam
į vidų). Galėtume važiuoti ir į metro stotelę esančią prie pat namų, tačiau
tada 2 kartus reikėtų pakeisti linijas, per ilgai užtrunka. Taigi nuvažiuojam
iki metro, tada kaip silkės apie 20 minučių pavažiuojam 5 stoteles ir dar 10
minučių einam pėstute iki ofiso. Leidžiantis laiptais iš metro (jis yra ne po
žeme, bet virš gatvių), visada pasitinka išmaldos prašantys vaikai ir rikšų
vairuotojai, kurie įkyriai siūlosi kur nors nuvežti. Įdomu, per kiek laiko
atsimins mūsų, vienintelių dviejų baltaodžių tame rajone, veidus?
Ofise
jau tradiciškai paliekam savo pirštų atspaudus, nes jie pasiryžę tikrinti mūsų
lankomumą, ir tada keliaujam kavos į McDonaldą. Jis čia mūsų išsigelbėjimas ir
vienintelė civilizuota vieta rajone. Nes gatvėse vaikšto karvės, šiukšlynas didžiausias, pilna
benamių... Ir tai vadinamas verslo rajonas. Net ten, kur mes gyvenam, nėra taip
blogai. Na bet nepaisant to, kava ir 10 minučių ją geriant, visada pataiso
nuotaiką. Kasininkai jau mus atsimena, pasitinka išsišiepę iki ausų. Beje, aš
dar kartais perku kavą iš vietinio tokio gatvės baristos. Jis jau irgi mane
atsimena, nebeklausia ko norėsiu. Skani kava, su daug putų ir apibarstyta
šokoladu. Tikiuosi tik kaskart pirkdama, kad pienas šviežias :) O šiaip gatvėj valgyti
nesiryžtam. Užteko pamatyti, kaip mūsų buto draugai kankinosi po kelių tokių
eksperimentų.
Na
ofise diena tai jau laimės dalykas – arba turim darbo, arba ne. Jei turim, tai
darom pristatymus, vedam mokymus, o jei ne, tai intensyviai gūglinam, klausom
muzikos, Julija mokosi ispanų... Ir taip iki 18val. Tada einam pas šefą ir
prašom, kad išleistų valanda anksčiau namo. Dažniausiai neprieštarauja. Na ir
tada prasideda labiausiai varginantis dalykas – kelionė namo metro. Važiuojam iki
pat namų, nes nesinori per kamščius kratytis su rikša ir kvėpuoti išmetamąsias
dujas, kurias tau didžiulis autobusas pučia tiesiai į veidą, o rikšos
vairuotojas kažkaip nesugalvoja, kad galima ir iš kito šono prie to autobuso
sustoti (juk sakiau, indai ir logika...). Pakeičiam tris metro linijas,
pasistumdom su minia ir maždaug per 1,5 val būnam namie. Prireikia pusvalandžio
atsigauti iš komos. Na o tada pasigaminam vakarienę ir pietus kitai dienai ir
planuojam vakarą.
O
vakarais labai dažnai net nereikia galvoti iš tikrųjų ką veikti, nes čia
kadangi baltaodžius visi myli, kasdieną vis kokiam klube yra atviros durys ir
gėrimai už dyką. Norint taip galima nors ir kasdieną „klubinėti“. Kol kas mano
mėgstamiausia vieta – Cafe 27 stogo terasa. Ten net sūpynės yra. Labai norėčiau
nueiti čia į kokį barą, panašų į Irish Pub ar Hard Rock Cafe. Tik panašu, jog
barų aplinkui nėra. Todėl jei nesinori į klubą, vakarus leidžiam namie, prie
didelio virtuvinio stalo žaisdami Jungle Speed arba kokį kortų žaidimą. Juk
viskas priklauso nuo kompanijos :)
O
beje, apie indišką alų – jis vadinasi Kingfisher. Nieko ypatingo, man truputį
beskonis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą