Kokosų žemė. Dievo šalis. Geriausia vieta būti.
Tokie šūkiai lydi visur, nuo turistinių lankstinukų iki gatvių pavadinimų. Bet negaliu ginčytis, tikrai įspūdinga vieta. Savaitė atostogų ten ir jaučiuosi kaip pabuvusi visiškai kitam pasaulyje.
Keliavom trise: aš, lietuvė Vaida ir indas Jignesh. Mūsų savaitės maršrutas buvo Cochin – Munnar – Thekkady – Aleppey – Varkala – Cochin.
Cochin – buvusi portugalų kolonija, mažas ir jaukus senamiestis. Primena Europą. Daug mažų namukų, menininkų dirbtuvių, suvenyrų parduotuvėlių ir bažnyčių. Keraloje gyvena apie 20% krikščionių, didelė dalis jų yra katalikai. Bažnyčios stebina, nes labai gausiai dekoruotos įvairiomis spalvomis išorėje. O indiška gigantomanija pasireiškia ir čia. Pieta matėm kiekvienam mieste net po kelias tokias.
Tokie šūkiai lydi visur, nuo turistinių lankstinukų iki gatvių pavadinimų. Bet negaliu ginčytis, tikrai įspūdinga vieta. Savaitė atostogų ten ir jaučiuosi kaip pabuvusi visiškai kitam pasaulyje.
Keliavom trise: aš, lietuvė Vaida ir indas Jignesh. Mūsų savaitės maršrutas buvo Cochin – Munnar – Thekkady – Aleppey – Varkala – Cochin.
Cochin – buvusi portugalų kolonija, mažas ir jaukus senamiestis. Primena Europą. Daug mažų namukų, menininkų dirbtuvių, suvenyrų parduotuvėlių ir bažnyčių. Keraloje gyvena apie 20% krikščionių, didelė dalis jų yra katalikai. Bažnyčios stebina, nes labai gausiai dekoruotos įvairiomis spalvomis išorėje. O indiška gigantomanija pasireiškia ir čia. Pieta matėm kiekvienam mieste net po kelias tokias.
Pagrindinė Cochin atrakcija – kiniški žvejų tinklai. Žuvies jais pagaunama mažai, niekas rimtai tokia žvejyba nebeužsiima, nes vandens užterštumas didelis, bet tai palikta kaip turistų atrakcija.
Buvom pažiūrėti khatakali, tradicinio Keralos šokio/vaidinimo. Khata reiškia istorija, o khali – vaidinti. Aktorius vaidina scenas iš hindų dievų ramos ir Krišnos gyvenimo. Vaidinimo esmė – akių, veido, pirštų, rankų ir viso kūno judesiai. Treniruotės trunka 10 metų, po kurių aktorius gali parodyti 800 žodžių. Pasidaryti tokią veido kaukę užtruko gerą valandą, bet tai tik demonstracija turistams. Tikrasis pasiruošimas trunka dar ilgiau.
Munnar – kalvos, ežerai, upės, kriokliai ir arbatos plantacijos. Ypatingai žalia ir gaivu. Tokią žalumą pamatyti Indijoj, po dulkinojo Delio ir smėlėtojo Radžastano buvo kažkas neįtikėtina.
Kėlėmės 5 ryto, kad spėtume užvažiuoti kalnų keliukais iki Top Station – Aukščiausio taško ir pažiūrėti saulėtekį. Vaizdas kalba pats už save.
Kėlėmės 5 ryto, kad spėtume užvažiuoti kalnų keliukais iki Top Station – Aukščiausio taško ir pažiūrėti saulėtekį. Vaizdas kalba pats už save.
Thekkady – laukinės gyvūnijos rezervatas. Bandėm ieškoti tigrų miške, bet gaila neradom. Ir nesistebiu, nes nuo tokio triukšmo, koks ten sukeliamas, visi tigrai greičiausiai išsisilapstė kampuose. Norėjom 7:30 ryte paplaukioti su laivu po ežerą ir pastebėti gyvūnus, nes rytais yra didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tad viskas vyko taip: tam, kad nusipirkti įvažiavimo bilietą į parką, atsistojom į eilę puse 6. Gavom bilietus 6 ir tada prasidėjo pati tikriausia F1 per rezervatą, kuris pirmas atvažiuos, nes bilietui į valtį reikia atskiro bilieto, o jų skaičius ribotas. Lenktynės be taisyklių – lenkimai ant posūkių, pypina kas tik gali. Primenu, kad tai rezervatas, kur paskui turėtume ieškoti žvėrių. Atvažiavus iki aikštelės F1 pereina į sprintą. Bėga visi – senukai, moterys su sariais, turistai. Užsiimama vieta eilėj ir tada jau belieka melstis, kad gautum bilietą. Prižiūrėtojai dalina bilietų formas, vienas žmogus gali pirkti ne daugiau kaip 2 bilietus. Na ir mums aišku nepasisekė, per lėtai bėgom. Tad laukėm iki 10 ryto, nes buvom nusipirkę 3 valandų turą po rezervatą pėstute. Pamatėm tik beždžiones, kurios visam pasaulyje randamos tik pietų Indijoj, ir elnio galvą. Ironiška, bet grįžus į stovėjimo aikštelę išvydom daugiau gyvūnų, negu miške.
Aleppey – „backwaters“ – ryžių laukai, bananų plantacijos ir kanalai vietoj gatvių. Plaukėm maža valtele po kanalus, stebėjom, kaip vaikai keliauja į mokyklą, moterys gamina valgyti ir skalbia, vyrai maudosi, paštininkas nešioja laikraščius. Visiškai ramus kaimo gyvenimas. Tai buvo vienareikšmiskai viena įspūdingiausių mano matytų vietų gyvenime.
Rengimosi ypatybė – vyrai nešioja lungi. Tai yra medžiagos gabalas, mano pavadintas staltiese, apsuktas aplink klubus. O kad geriau vėdintųsi, paimama už apačios ir ji sukaišiojama už juosmens. Gaunasi mini lungi. Stilinga :)
Apie nakvynę.
Rinkdavomės nakvynes privačiuose namuose arba mažuose viešbutėliuose, tai mums trims ji iš viso kainuodavo 20 – 35Lt nakčiai.
Apie maistą.
Visą savaitę stengėmės laikytis jūros gėrybių dietos. Šviežia žuvis, krevetės, kalmarai. Tiesiai iš vandens. Įsimintiniausi pietūs buvo backwaters, kai tiesiog priplaukėm su valtele prie vietinio retoranėlio ir gavom pasiūlyma suvalgyti Black fish – juodą žuvį. Ją prie mūsų akių nuplovė, nuskuto, suvyniojo į banano lapą ir iškepė. Sėdėjom tam restoranėly, kuris iš esmės yra šiferio lapai vietoj sienų ir brezento gabalas vietoj stogo, ir mėgavomės, nes tokios skanios žuvies jau seniai nebuvom valgę.
O gėrimui gavom tradicinį alkoholinį Keralos gėrima – tobi. Iš kokosų kamienų surenkamas skystis (kaip mūsų sula), ir vietiniam fabrikėly sumaišomas su sodos vandeniu. Nepamenu, kokio stiprumo tas gėrimas, bet ryškiai neypatingai stiprus. Putojantis, jaučiasi laimas. Man ir Vaidai nelabai patiko, tai atidavėm Jignesh visą butelį.
Tradiciškai valgoma rankomis ir maistas patiekiamas ant banano lapo. Pirmą kartą taip valgėm restorane/valgykloj Munnar mieste. Gavom ryžių su kokosu, coconut chutney – kokoso salotų, daržovių padažų ir tradicinės duonos. O antrą kartą taip valgėm Aleppey, kai plaukdami valtele sustojom mūsų gido draugų namuose ir pas juos svetainėj gavom pietus. Ant lapo gavom 7 skirtingus patiekalus: ryžius, padažą, keptus bananus, morkų ir kokosų salotas, pomidorų ir svogūnų salotas, keptą žuvytę ir duoną. Suvalgius šeimininkė vis ateidavo su puodais ir įdėdavo dar po šaukštą.
Keraloje yra 3 tipų bananai. Pirmi yra daug didesni už mūsiškius, švelniai rausvos spalvos. O kitų dviejų rūšių yra labai maži ir saldūs, itin plona žieve.
Dar vieni tradiciniai Keralos pusryčiai – ryžių košės rutuliukai (skonis panašus į manų košę) su daržovių padažu.
Maistas apskritai šioj kelionėj buvo vienas iš pagrindinių komponentų. Pavadinom kelionę ne tik jūros gėrybių dietos kelione, bet ir persivalgymo. Nes pirmiausiai tai dieviškai skanu, antra - nuo karščio gelbėdavomės pieno kokteliais, ledais ir šalta kava, o trečia - pamačius kepyklėlėse bandeles su cinamonu negalėdavau atsispirti. Paskutinį kartą jas valgiau tik Lietuvoj.
Visas nuotraukas galite rasti čia --> http://www.flickr.com/photos/jurgita_z/sets/72157629091716140/
Temperatūra dieną buvo +35, naktį +25, drėgmė 60%. Beveik sauna:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą