2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Mugė

Sekmadienį buvom tradicinių indiškų amatų mugėj. Pasirodo ji vyksta tik kartą per metus, kur suvažiuoja žmonės iš visų reigionų. Teritorija milžiniška, kaip mažiausiai 5 mūsų Litexpo centrai. Tad tiesiog keletas gražių nuotraukų :)
  Piešiama ant šilko.
 Labai labai tradiciška. Kiekviena indė tokius nešioja.

 Piešiniai iš smėlio. Gaila, kad neilgalaikiai.

 Atvirukas su piešiniu ant šilko. sako, kad tokį nupiešti trunka 2 dienas.

 Indiški sariai. Spalvų karalystė.

 Ką daryti, jei negali valgyti indiško maisto, nes po kiekvieno kąsnio verki? Valgyti saldumynus :)
 O po viso šurmulio ir 5 valandų mugėj nuvažiavom į patį centrą - Rajiv Chowk parką. Po žeme suskerta visos metro linijos. Kiekvieną kartą būnant kur nors, kur žolė žalia ir galima nors truputį įkvėpti oro be dulkių, net pasaulis prašviesėja ir gyvenimas Delyje pasidaro visai gražus.
 Visai atsitiktinai sutikom vaikinus su gitarom, kurie jau buvo besiruošiantys išeiti. Bet mūsų gražiu prašymu, pasiliko dar valandai. Tai tikrai buvo ta akimirka, kai klausant gitaros muzikos, žiūrint į ūkanotą saulę ir stebint poreles parke, pagalvojau, jog gal nėra toj Indijoj taip ir blogai :)

O taip būna, kai mes nusprendžiam prisėsti pailsėti. Geriausiu atveju 5 minutes, bet dažniausiai 30 sekundžių, galim pabūti vieni. Po to iškart prisistato krūva žmonių, norinčių nusifotografuoti. 15 min fotosesija garantuota. Jie fotografuoja mus...
 ... mes fotografuojam juos. Jaučiuosi tikrai kaip žvaigždė. Dabar suprantu, koks nelengvas Angelinos Jolie gyvenimas...

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Kai belieka tik juoktis:)

Šeštadienis, 18:10, aš vis dar darbe. Šiandien turim pora vėlyvų pristatymų, tai būsim laisvos tik po valandos. Įmonės savininkas savo kabinete jau gerą pusvalandį intensyviai ant kažko rėkia. Rėkia taip, kad puse ofiso aidi ir sienos dreba...

O apskritai viską čia valdo mūsų šefas. VISKĄ. Kontroliuoja kiekvieną smulkmeną, net menkiausio darbo negalima padaryti be jo žinios. Pavyzdžiui, šiandien turėjau studentams padaryti 5 minučių pristatymą apie programą ir pasakyti, jog trečiadienį bus nemokama demo paskaita, o viskas kursas prasideda nuo pirmadienio. Aukšte yra 8 kabinetai, kiekvienam sėdi po 3 žmones, nes kažkodėl daugeliui šiandien nėra paskaitų. Tai paprasčiausias variantas – sukviesti visus 5 minutėms į vieną klasę ir papasakoti. Pasirodo tai daug sunkiau nei atrodo. Berniukas, kuris mane lydėjo, turėjo paskambinti šefui ir paklausti, ar taip galima daryti. Šefas pasakė ne. Tada aš jam paskambinau. Jis irgi pasakė ne. Aš supykau ir nusprendžiau iš principo nedaryti 8 atskirų pristatymų. Pabandžiau dar kartą berniukui paaiškinti, kad yra nesąmonė 8 kartus kartoti tą patį. Jis nesuprato. Tokia ta indų logika... Galiausiai aš visi susikviečiau visus į vieną klasę. Šefas to nežino. Bet paskui jis man tiesiog šiaip pasakė, kad jie nenori, jog studentai iš skirtingų paskaitų būtų kartu ir kalbėtųsi. Neklauskit kodėl, čia indų verslo paslaptys.

Čia šimtaprocentinė hierarchija. Daugumoj indų įmonių visus, net ir smulkiausius sprendimus, priiminėja vadovai, o darbuotojai mano, kad priklausyti nuo lyderio yra gerai. Nelygybė čia iškart krenta į akis. Darbuotojai net vandens patys neina įsipilti iš aparato, nes yra 3 berniukai, kurie tik tą ir daro – atnešinėja vandenį ir arbatą. Gal ir patogu, čia turbūt kaip kam.
 O šiandien sužinojau labai įdomių dalykų apie indus. Pasirodo jų nacionalinis bruožas - pletkinimas! Visur, visada ir visi vieni kitus apkalba. Mes hindi nesuprantam, bet būdavo tokių įtarimų, kad bendradarbiai ištisai apie mus kalba. Pasirodo teisybė! Shamik patvirtino, kad apie menkiausią smulkmeną indai gali kalbėti mažiausiai tris dienas. O apsižvalgius aplink save metro visi šneka telefonu. Gatvėje šneka. Parduotuvėje šneka. Mobiliojo ryšio kompanijos išgyvena aukso amžių Indijoje. Pasirodo tiek daug reikia apipletkinti!

O kalbant apie mobiliuosius, kai kurios kompanijos siūlo planus, pagal kurios naktį pokalbiai nemokami. Tai labai įprastas variantas, kad porelės, kurios gyvena atskirai, pasiskambina vienas kitam vakare ir eina miegoti. Neišjungę telefono. Naktį pabundi, paklausai ar tavo simpatija knarkia į ragelį ir miegi toliau.

Ir kodėl manęs tai nebestebina? Nu Indija... 
P.S. Tas nuostabusis butas su didžiule terasa, į kurį turėjom kraustytis, pasirodo visgi mums nelemtas. Savininkas visą savaitę mūsų vengė, neatsakinėjo į skambučius, o šiandien sužinojom, kad jis jo jau nebenuomos. Nes ruošiasi renovuoti savo butą ir kraustysis ten pats. Bet mums to anksčiau pasakyti negalėjo. Pykti jau nebeišeina, belieka tik juoktis:)

2011 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Incredible India


Indijoje jeigu pirmas vaikas šeimoje gimsta mergaitė, tai laikoma nelaime. Ypač kaimuose. Ir visą likusį gyvenimą joms kalama į galvą, kad jos nieko vertos, kad jos yra blogis ir kad jos kaltos dėl visų šeimos problemų. Kodėl? Nes vestuvių metu nuotakos šeima turi sumokėti tam tikrą pinigų sumą jaunikio tėvams. Kas reiškia didžiules išlaidas šeimai. Yra vaikinų, kuriuos tėvai priverčia studijuoti techninius dalykus ir tapti inžinieriais tik todėl, kad dėl geresnio išsilavinimo vestuvių metu jaunikio šeima iš jaunosios gali prašyti daugiau pinigų. Apie jokią meilę čia nekalbama, o vaikas šitoj vietoj neturi jokios teisės prieštarauti.  Ir tai labai dažnas atvejis.

Šeima Indijoj ir paklusnumas tėvams apskritai yra aukščiau visko. Vakar su kambariokais šnekėjom, kad per visą laiką čia nematėm nei vieno vaikino/panelės, kurie būdami paaugliais bandytų kažkaip iš minios išsiskirti savo išvaizda ar elgesiu. Viskas pagal tradicijas, jokių išsišokimų.

O tėvų sprendimas labiausia jaučiamas kaip ir sakiau, vestuvių klausimu. Nes jeigu tėvams nepatinka pora, jie gali uždrausti būti kartu. Šiaurinėj Indijoj, kaimuose, kur labiausiai laikomasi senųjų tradicijų, nepaklusimas laikomas gėda šeimai ir vienintelis būdas tokios gėdos atsikartyti – abu įsimylėjėlius pakarti. Yra surenkama kaimo taryba ir priimamas sprendimas. Nesuvokiama, kodėl vyriausybė ir teismai nesiima jokių veiksmų, nes tai yra paprasčiausia žmogžudystė, bet kaip papasakojo Shamik, mūsų kursų mokytojas, vyriausybė, ypač partijos, bijo prarasti rinkėjus. Teismai po truputį pradeda kištis į tokius sprendimus, bando juos kažkaip reguliuoti, bet dar ilgas kelias laukia iki tol, kol kas nors pasikeis.

Na o grįžtant prie kasdieninio mūsų gyvenimo, tai štai kaip atrodo visi mano kaimynai. Šventėm Anjos iš Lenkijos gimtadienį indišku stiliumi.

Po šiandienos pasivažinėjimo metro vis dar jaučiu kažkieno alkūnę savo šone. Nebuvo taip blogai, kaip vaizdelyje, bet netoli to.

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Sekmadienio popietė

Šio sekmadienio lankytinas objektas - Jama Masjid mečtė, didžiausia ir garsiausia visoje Indijoje.
Vieni iš 3 vartų

Mečetė
Kriketas - nacionalinė indų sporto šaka
 Nusprendėm, kad kitą kartą prašysim pinigų iš kiekvieno, norinčio su mumis nusifotografuoti. Pasijaučiau tikrai kaip žvaigždė, nes kas penkias minutes vis kas nors prieidavo nuotraukos, o kiekvienam žingsnyje ir taip visada mačiau atsuktas bent kelias kameras.
 Gerai, kad mamos bent vaikų nedavė palaikyti ant rankų. O vaikai patys prašosi nufotografuojami.





Minaretas, į kokį mes įlipę, tik kitoj pusėj
 Pamoka, kurią išmokom ilgam - niekada nesutikti su jokiais pasiūlymais aprodyti/palydėti/panešti. Nes paskui staiga reikia už viską susimokėti. Mūsų gidas iš pradžių irgi buvo labai draugiškas, galvojom, kad čia įeina į bilieto kainą tokia palyda. Bet visgi pasirodo ne. Jis buvo labai garsiai ir labai toli pasiųstas. O garsiai reikia šaukti todėl, kad kitaip jie nesupranta...
   Mečetėj netikėtai sutikom tris pažįstamus stažuotojus, tad ekskursija tęsėsi kartu į Raj Ghat - memorialą Mahatmai Ghandi. Jis yra parke, neįtikėtinai žaliame ir tvarkingame, pagal indiškus standartus.
 Truputis istorijos. Mahatma Ghandi buvo politinis ir ideologinis Indijos rezistencinio judėjimo prieš britų okupaciją lyderis. Jis dar vadinamas tautos tėvu. Jo gimtadienis, spalio 2, yra nacionalinė šventė ir pasaulinė diena be smurto.
Memorialas žymi vietą, kur po nužudymo Ghandi buvo kremuotas, tad vieta laikoma šventa ir įeinant į teritoriją reikia nusiauti batus.
Memorialas
Mūsų kompanija - Dushan iš Serbijos, Chuan iš Kolumbijos, Kara iš Vokietijos, Maarten  iš Belgijos ir aš.




  Na o paskui aplankėm dar vieną parką - DDA Deer Park - Elnių parkas. Ten yra mini zoologijos sodas, kur laikomi elniai. Mes jų nematėm, bet vietoj to pamatėm labai gražų saulėlydį į ežerą.
Na ir kaip visada reportažėlis iš to beprotiško Indijos gatvės gyvenimo...


2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Ir taip kiekvieną dieną

Kaip atrodo mūsų diena?
Keliamės ryte prieš 8, papusryčiaujam, jeigu spėjam, ir važiuojam į darbą. Kadangi gyvenam tolokai, tai pasigaunam gatvėje autorikšą ir apie 20 minučių važiuojam į Akshardham metro stotelę. (Akshardham yra labai graži šventykla, tik vis neužsukam į vidų). Galėtume važiuoti ir į metro stotelę esančią prie pat namų, tačiau tada 2 kartus reikėtų pakeisti linijas, per ilgai užtrunka. Taigi nuvažiuojam iki metro, tada kaip silkės apie 20 minučių pavažiuojam 5 stoteles ir dar 10 minučių einam pėstute iki ofiso. Leidžiantis laiptais iš metro (jis yra ne po žeme, bet virš gatvių), visada pasitinka išmaldos prašantys vaikai ir rikšų vairuotojai, kurie įkyriai siūlosi kur nors nuvežti. Įdomu, per kiek laiko atsimins mūsų, vienintelių dviejų baltaodžių tame rajone, veidus?

Ofise jau tradiciškai paliekam savo pirštų atspaudus, nes jie pasiryžę tikrinti mūsų lankomumą, ir tada keliaujam kavos į McDonaldą. Jis čia mūsų išsigelbėjimas ir vienintelė civilizuota vieta rajone. Nes gatvėse  vaikšto karvės, šiukšlynas didžiausias, pilna benamių... Ir tai vadinamas verslo rajonas. Net ten, kur mes gyvenam, nėra taip blogai. Na bet nepaisant to, kava ir 10 minučių ją geriant, visada pataiso nuotaiką. Kasininkai jau mus atsimena, pasitinka išsišiepę iki ausų. Beje, aš dar kartais perku kavą iš vietinio tokio gatvės baristos. Jis jau irgi mane atsimena, nebeklausia ko norėsiu. Skani kava, su daug putų ir apibarstyta šokoladu. Tikiuosi tik kaskart pirkdama, kad pienas šviežias :) O šiaip gatvėj valgyti nesiryžtam. Užteko pamatyti, kaip mūsų buto draugai kankinosi po kelių tokių eksperimentų.

Na ofise diena tai jau laimės dalykas – arba turim darbo, arba ne. Jei turim, tai darom pristatymus, vedam mokymus, o jei ne, tai intensyviai gūglinam, klausom muzikos, Julija mokosi ispanų... Ir taip iki 18val. Tada einam pas šefą ir prašom, kad išleistų valanda anksčiau namo. Dažniausiai neprieštarauja. Na ir tada prasideda labiausiai varginantis dalykas – kelionė namo metro. Važiuojam iki pat namų, nes nesinori per kamščius kratytis su rikša ir kvėpuoti išmetamąsias dujas, kurias tau didžiulis autobusas pučia tiesiai į veidą, o rikšos vairuotojas kažkaip nesugalvoja, kad galima ir iš kito šono prie to autobuso sustoti (juk sakiau, indai ir logika...). Pakeičiam tris metro linijas, pasistumdom su minia ir maždaug per 1,5 val būnam namie. Prireikia pusvalandžio atsigauti iš komos. Na o tada pasigaminam vakarienę ir pietus kitai dienai ir planuojam vakarą.

O vakarais labai dažnai net nereikia galvoti iš tikrųjų ką veikti, nes čia kadangi baltaodžius visi myli, kasdieną vis kokiam klube yra atviros durys ir gėrimai už dyką. Norint taip galima nors ir kasdieną „klubinėti“. Kol kas mano mėgstamiausia vieta – Cafe 27 stogo terasa. Ten net sūpynės yra. Labai norėčiau nueiti čia į kokį barą, panašų į Irish Pub ar Hard Rock Cafe. Tik panašu, jog barų aplinkui nėra. Todėl jei nesinori į klubą, vakarus leidžiam namie, prie didelio virtuvinio stalo žaisdami Jungle Speed arba kokį kortų žaidimą. Juk viskas priklauso nuo kompanijos :)

O beje, apie indišką alų – jis vadinasi Kingfisher. Nieko ypatingo, man truputį beskonis.

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Katė, kepurė, tigras


Prasidėjo pagaliau mokymai studentams, kuriuose ir mes dalyvaujam. Pirma užduotis buvo pasakyti po vieną sakinį su žodžiais katė, kepurė ir tigras esamuoju, būtuoju ir būsimuoju laiku. Kitą dieną reikėjo pasakyti po du sakinius su žodžiu princas. Pasirodo tai yra daug sunkiau, negu galima pamanyti. Iš pradžių galvojau, kad jie turi didelių problemų dėl anglų kalbos, nes nemoka žodžių ir negali laisvai kalbėti. Tačiau pasirodo problema didesnė – jie visiškai neturi vaizduotės. Kaip mums vėliau papasakojo šitų kursų mokytojas, Shamik, indams nuo pat vaikystės yra kalama į galvą, kad svarbiausia yra techninės žinios ir kad kuo geresnis specialistas būsi, tuo geresnį darbą gausi. Todėl jie mokosi, netgi labai daug, bet jie viską mato labai siaurai ir apart savo studijuojamo dalyko daugiau į nieką nesigilina. 

Shamik pasakojo, kad kartą jis padarė eksperimentą. 60-čiai studentų nežiūrint vienas į kitą liepė nupiešti kokį nors gražų piešinį. Rezultatas buvo toks: 90% piešinių buvo pavaizduotas kalnas, tekanti saulė, paukščiai, pirmam plane mažas namelis su dviem langais, upė ir sodas su dviem medžiais. Neįtikėtina? Tai yra piešinys, kurį vaikai dažniausiai piešia pirmoje klasėje ir kadangi daugiau gyvenime niekada niekas nieko nepiešia, šitas vaizdas jiems įstringa visam gyvenimui.

Kitas užduotis buvo irgi susijusi su asociacijomis. Shamik išvardino 25 visiškai tarpusavyje nesusijusius žodžius, tarp jų darydamas 5 sekundžių tarpus, o paskui mes turėjom atkartoti visą seką. Man ir Julijai pavyko. Su mažais nukrypimais, bet pasakėm viską. Didžioji dalis indų strigo ties penktu žodžiu.

O plėtojant temą 'Indai ir logika", trečia užduotis buvo grupėse sugalvoti po 5 daiktus, kurios pasiimtum į negyvenamą salą. Peilis ir virvė buvo paminėti, logiška. O tarp kitų daiktų buvo žiebtuvėlis, kailiniai ir fotoaparatas. Ir tai buvo pasakyta ne juoko forma, o labai rimtai.

Man jų pasidarė nuoširdžiai gaila... 

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Darbas!

Šiandien pagalvojau, kad nepapasakojau nieko apie savo darbą. Apie tą pirmąjį, kurį ir atvažiavau čia dirbti. Taigi šiek tiek istorijų iš kasdieninio gyvenimo.

Mano kompanija vadinasi Ducat, ji organizuoja įvairius technologinių dalykų mokymus studentams. Dažniausiai tai yra programavimo, java, php. Yra ilgiausias sąrašas, bet tik šiuos pavadinimus žinau :) Indų studentai labai daug mokosi, labai noriai lanko šituos papildomus kursus, bet jų pagrindinė problema, kad jie visiškai neturi bendravimo įgūdžių ir nesugeba savęs pristatyti pokalbio į darbą metu. Taip kad mes kartais darom jiems pristatymus apie tai, kas yra tas pokalbis į darbą, kokių klausimų tikėtis ir ką į juos atsakyti. O taip pat yra naujai sukurta pilna mokymų programa tobulinti bendravimo įgūdžius ir asmenines savybes, tai mes vedam parodomąsias paskaitas. Man patinka, ypač matant, kad indams tikrai įdomu, jie daug klausinėja ir aktyviai dalyvauja. Konkurencija čia darbo rinkoj didžiulė, po kelis tūkstančius žmonių į vieną vietą, taip kad gal tik 10% studentų (kurie aišku vyresni gerokai, negu pas mus Lietuvoj, jiems apie 26-28) yra buvę darbo pokalbiuose.Kiti net neįsivaizduoja, kaip tai atrodo. Tai mes juos bandom gelbėti :)

Indijoj labai stipri hierarchija ofise. Mūsų vadovas niekuomet nepasakys mums atsakymo, paprašys, kad kas nors kitas tai padarytų, ypač jeigu darbas nėra pirmo būtinumo. Į visus vadovus darbuotojai kreipiasi pridėdami prie vardo Sir (pone).

Keletas nuotraukų iš ofiso. Beje, šiandien gavom vizitines korteles, oficialiai mes "Business Development Officer" ("Verslo vystymo vadybininkė" ar kažkaip panašiai) :)

Mano ir Julijos darbo vietos
Viena iš keisčiausių ir juokingiausių indų savybių, kad jie pritarimą rodo ne linkteldami galvą aukštyn ir žemyn, kaip mes, bet pakratydami ją į šonus. Ne pasukdami, kaip mes sakom „ne“, bet tiesiog tiesų kaklą palenkia į vieną ir kitą pusę. Tad dabai įsivaizduokit, sėdi 60 studentų, aš jiems pasakoju, o jie visi staiga pritardami pradeda kratyti galvą. Kaip kūlverstukai. Man tai yra taip juokinga, kad tikrai dažnai reikia tvardytis ir nesusijuokti. Štai kaip tai atrodo gyvai -->
O pasirodo pagūglinus paaiškėjo, kad toks galvos pakratymas kilęs iš senų laikų, kuomet žmonės bijodavo pasakyti savo imperatoriui „ne“. Vietoj to jie tiesiog pakratydavo galvą ir palikdavo klausimą be jokio tikslaus atsakymo. Taip kad šitas judesys gali reikšti daugybę dalykų, ir taip, ir ne, ir nežinau, ir man nesvarbu, ir daryk kaip nori.

O dažniausia vartojamas žodis: „tike“, kas reiškia „gerai“. Kirčiuoti reikia pirmą skiemenį. Jį per dieną girdim po kokį tūkstantį kartų. Jau darosi bloga.. :) 


Beje, dar apie studijas ir darbą. Kadangi mes čia turim nemažai laisvo laiko ir tiesiog būnam kaip gražios dekoracijos ofise, kartais paskaitinėjam, ką gi siūlo Indijos universitetai. Šios dienos perliukas. Vienas universitetas, platus programų pasirinkimas, bet man ypatingai patinka antra nuo apačios.
 
Gal visgi norėtumėte tapti grybų auginimo specialistu?


O jeigu ne, galbūt jus sudomins keletas darbų, kurie čia visai populiarūs, galima gal paieškoti nišų ir Lietuvoje?


-->Asmeninis krepšelio nešiotojas maisto parduotuvėje;
-->Batelio apavėjas ir nuavėjas batų parduotuvėje;
-->Popierinio rankšluosčio padavėja viešajame tualete;
-->Lipdukų ant kompiuterio klijuotojas.