Geltona užrašų knygelė: Mano knyga

Tik 12 valandų naktiniu traukiniu ir mes Varanasyje. 2 dienos mieste, apie kurį tiek girdėta ir skaityta. Tad atradimai prasidėjo.

Visos kelionės nuotraukos štai čia --> Nuotraukos iš Varanasi

Varanasis yra seniausias Indijos ir vienas iš seniausiai pasaulyje apgyvendintų miestų. Klaidžiojant gatvėmis tarp tūkstančio metų senumo pastatų sunku nesižavėti. Kartais apimdavo jausmas, kad tai panašu į Veneciją. Tik aišku karvės ir šiukšlės greitai gražindavo į tikrovę. Žiūrėti po kojomis teko dažniau negu į pastatus.

Yra 2 dalykai, kurios būtina padaryti. Praplaukti krantine vakare, kuomet atliekama Gango pagerbimo ceremonija (aarti) ir praplaukti ryte, kuomet žmonės maudosi, medituoja, skalbia ir atlieka šventus ritualus.

Vakarinė ceremonija

Rytiniai ritualai

Pati įspūdingiausia akimirka buvo tuomet, kai priplaukėm prie krematoriumo. Degė gal 10 laužų. Sunku suvokti, kad juose deginami kūnai. Matėme, kaip ką tik murusio žmogaus kūnas, apvyniotas audeklu, ant neštuvų buvo nešamas iki upės. Tada jis panardinamas į Gangą ir ištraukus paliekamas valandai. Tuo metu vyriausias sūnus nusiskuta galvą, apsirengia baltais drabužiais ir nusiprausia Gange. Tik tada kūnas dedamas į laužą. Laužas dega apie 3 valandas, o artimieji stovi šalia jo ir laukia. Negalima verkti, nes tada siela negalės ramiai išeiti. Tad iš esmės viskas vyksta džiugiai ir ramiai.

Kremacijos kaina priklauso nuo pasirinkto medžio ir jo kiekio. Vidutiniškai tai kainuoja 20000Rs = 1000Lt, kas Indijoje yra labai dideli pinigai. Medis atvežamas iš miškų už 300km. Kremacija vyksta 24 valandas per parą, o ugnis laužui uždegama iš šventyklos, kur dega amžinoji ugnis.

Labai keistas jausmas būti ten, stebėti žmones iš arti. Smegenys žino faktą, kad indusitams tai yra švenčiausia vieta žemėje, bet suvokti sunku. O kuomet plūduriuoji valtyje, matai ant kranto degančius laužus, jauti dūmų kvapą ir girdi meditacinę muziką, jausmas tikrai magiškas. Nuotrauka iš atviruko, nes fotografuoti draudžiama.

Varanasis visoje Indijoje garsus savo šilko gaminiais (atradimas!). Moterys Varanasyje austais sariais puošiasi tik ypatingomis progomis. Gaminių galima nusipirkti tiesiai iš fabrikų be antkainio, kuris Varanasio parduotuvėse siekia apie 50%, o Delyje gali būti ir 100%-200%.

Šilkinė plona skarelė man kainavo 400Rs = 20Lt. Parduotuvės savininkas pasirodo labai daug gaminių eksportuoja į Estiją. Populiariausios yra patalynės. Siūlė įsigyti už 2000 Rs = 100Lt, gaila, kad į lagaminą man nebetilptų. Įdomu, kokia kaina Estijoj arba Lietuvoj?

Norint patikrinti, ar šilkas tikras, reikia paimti siūlą ir jį padegti. Jei tai netikras šilkas, jis smirdės plastmase ir susidarys išsilydžiusios plastmasės gumulas, kuris taip ir liks prikibęs prie siūlo. Tikras šilkas padegtas smirda kaip padegti plaukai, o nuodėguliai iškart nukrenta ir rankoje lieka gražus siūlas. Taigi važiuojant pirkt šilko reikia pasiimti žiebtuvėlį.

Taigi mus įkalbėjo. Truputį apsipirkom :)

Kelionės desertas - Hello to the Queen - Laba diena Karalienei. Kasdieniniame indų gyvenime maisto produktų pasirinkimas labai ribotas, tad iš tų pačių produktų prisigalvojama visokių įdomybių :) Čia bananai, apvolioti sausainiuose, apibastyti riešutais ir ant viršaus užkrautas ledų bokštas su šokoladu.

O kadangi lauke buvo +40 ir tikrai buvo fiziškai neįmanoma kažką daryti nuo 11 ryto iki 4 popiet, tai restoranėlyje ne tik valgėm, žaidėm UNO, bet ir žiūrėjom kriketą. Toks jausmas, kad kriketas Indijoj rodomas 24/7. Bandėm suprasti taisykles, bet pasirodė per daug sudėtinga.

Na ir galiausiai, ištrauka iš mano skaitomos Indų rašytojo Chetan Bhagat knygos The 3 mistakes of my life (3 mano gyvenimo klaidos). Labai indiška knyga, padedanti suprasti, kad kasdieniame indo gyvenime svarbiausi dalykai yra kriketas, pinigai/verslas ir politika.

Indijoje nėra vietos svajonėms. Ypač jei tau vieną kartą jau nepasisekė. Aš pagaliau suvokiau induizmo filosofijos esmę, kad reikia būti patenkintu tuo, ką turi, negu siekti daugiau. Tai nėra kažkokia stebuklinga išmintis, išrasta senovėje, tiesiog išgyvenimo mantra šalyje, kur troškimai yra nuolat žudomi. Ši maža parduotuvė prie šventyklos yra mano likimas ir uždirbti truputį pinigų nulemta mano karmos. Daugiau nelemta. Aš giliai įkvėpiau, pasijutau daug geriau ir atsidariau pinigų stalčių.

Gal todėl Indijoje tiek daug skurdo? Nes tiesiog jų religija sako būti patenkintam tuo ką turi?

Na ir pačiai pabaigai, gatvės gyvenimas. Gal norėtumėte vaisių kokteilio? Su mėsyte?

Užrašas viešbučio kambaryje. Labiausiai man patinka - Mes neskalbiame Gange ir rankomis, tik skalbimo mašina:)

''That‘s how we keep this crazy place together – with the heart. Two hundred fuckin‘ languages, and a billion people. India is the heart. It‘s the heart that keeps us together. There‘s no place with people like my people, Lin. There‘s no heart like the Indian heart.''

''The Indians are the Italians of Asia,'' Didier pronounced with a sage and mischievious grin. ''It can be said, certainly, with equal justice, that the Italians are the Indians of Europe...They are both people of the Madonna - they deman goddess, even if the religion does not provide one. Every man in both countries is a singer when he is happy and every woman is a dancer when she walks to the shop at the corner. For them, food is music inside the body, and music is food inside the heart. The language of India and the language of Italy, they make every man a poet, and make something beautiful from every banalite. These are nations where love - amore, pyaar - makes a cavalier of a Borsalino on a street corner, and makes a princess of a peasant girl, if only for a second that her eyes meet yours."

SHANTARAM, Gregory David Roberts

We'll see if this is true. Very soon!