Man labai patinka fotografuoti gatvės gyvenimą. Mažas parduotuvėles, žmones, sėdinčius tarpdury ir siuvančius, valančius batus, rūkančius, skaitančius, medituojančius. Arba tiesiog sėdėti ant laiptų ir stebėti aplinką.
Bet staigmena staigmena, pagalvokime, ar čia Indijoj tai pavyksta? Man turbūt reikėtų išsitepti veidą šokoladu, apsisukti skara taip, kad tik akys matytųsi, ir dar kokiais 20 cm susitraukti. Tada daugiau mažiau gal ir pavyktų įsimaišyt į minią. Nes dabar kas minutę vis ateina kas nors nusifotografuoti, o jausmas, kad esi stebimas mažiausiai 50 akių neapleidžia niekada. Šiaip indai nėra agresyvūs. Buvę Turkijoj sako, kad ten daug blogiau. Bet visgi tas spoksojimas erzina.
Drąsesni paklausia net kelių klausimų. Juokingiausi jų:
- What is your good name? Koks tavo geras vardas? – O ar aš galiu turėti bad name? Blogą vardą?
- How do you find India? Tiesioginis vertimas – Kaip tu radai Indiją? Netiesioginis – Kaip tau patinka Indija? Ir tada visada prisimenu dviejų mano nuostabių draugių patirtį traukiny iš Sicilijos į Milaną, kai atsakymas buvo – On a map! Žemėlapyje!
Jau 3 mėnesiai, kaip aš čia. Važiuodama metro sudariau sąrašiuką dalykų, kurių niekada gyvenime nepamiršiu:
! Raudonos saulės pilkame danguje.
! Gatvės vaikų. Dėl nuolatinio maisto trūkumo jie auga labai mažo ūgio, vaikšto visada basi net ir žiemą, kai lauke +10. Jie neprausti, nešukuoti. Niekas nemoko jų kalbėti, nes ir tėvų kalba labai skurdi. Bėga paskui tave ir rodo su rankutėmis, kad nori valgyti. Jeigu sakyčiau, kad jų negaila, meluočiau garsiai. Bet lygiai taip pat aišku, jog visų Indijos, kaip ir viso pasaulio, vaikų neišgelbėsi.
! Kontrastų. Vestuvių už 2,5mln USD ir gatvės lūšnelių.
! Smalsių akių.
! Chajaus.
! Metro grūsčių ir sprinto, kuris pirmas užsiims vietą atsisėsti.
! Indų ir kojinių. Spalvotų, dryžuotų, raštuotų. Jos tinka prie bet kokios aprangos, netgi prie klasikinio kostiumėlio. O taip pat kojinių per vieną pirštą. Kad flip flopus būtų galima nešioti.
! Juodai išdažytų kūdikių akių. Tai turi apsaugoti nuo piktų dvasių.
! Traukinių, kuriais nuvažiuoti 350 km trunka tiek pat laiko, kiek atskristi iš Helsinkio į Delį.
Beje, faktas apie vestuves. Delyje sezono metu vysta apie 15 tūkst. santuokų tą pačią dieną. Vasaris laikomas vestuvių sezonu. Laukiu nesulaukiu, gal ši kartą pavyks pamatyti jas už 4 mln USD? :DD
Drąsesni paklausia net kelių klausimų. Juokingiausi jų:
- What is your good name? Koks tavo geras vardas? – O ar aš galiu turėti bad name? Blogą vardą?
- How do you find India? Tiesioginis vertimas – Kaip tu radai Indiją? Netiesioginis – Kaip tau patinka Indija? Ir tada visada prisimenu dviejų mano nuostabių draugių patirtį traukiny iš Sicilijos į Milaną, kai atsakymas buvo – On a map! Žemėlapyje!
Jau 3 mėnesiai, kaip aš čia. Važiuodama metro sudariau sąrašiuką dalykų, kurių niekada gyvenime nepamiršiu:
! Raudonos saulės pilkame danguje.
! Gatvės vaikų. Dėl nuolatinio maisto trūkumo jie auga labai mažo ūgio, vaikšto visada basi net ir žiemą, kai lauke +10. Jie neprausti, nešukuoti. Niekas nemoko jų kalbėti, nes ir tėvų kalba labai skurdi. Bėga paskui tave ir rodo su rankutėmis, kad nori valgyti. Jeigu sakyčiau, kad jų negaila, meluočiau garsiai. Bet lygiai taip pat aišku, jog visų Indijos, kaip ir viso pasaulio, vaikų neišgelbėsi.
! Kontrastų. Vestuvių už 2,5mln USD ir gatvės lūšnelių.
! Smalsių akių.
! Chajaus.
! Metro grūsčių ir sprinto, kuris pirmas užsiims vietą atsisėsti.
! Indų ir kojinių. Spalvotų, dryžuotų, raštuotų. Jos tinka prie bet kokios aprangos, netgi prie klasikinio kostiumėlio. O taip pat kojinių per vieną pirštą. Kad flip flopus būtų galima nešioti.
! Juodai išdažytų kūdikių akių. Tai turi apsaugoti nuo piktų dvasių.
! Traukinių, kuriais nuvažiuoti 350 km trunka tiek pat laiko, kiek atskristi iš Helsinkio į Delį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą