Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask. (Markas Tvenas)
Vakar ofise šventėm vieno iš vadovų gimtadienį. Tradiciškai Indijoje kiekvienas gali jubiliatą išteplioti tortu. Tai vaizdas buvo toks: stovime visi konferencijų salėje, vadovas su kostiumu, o jam ant kaktos, žandų, nosies, rankų visi tepa šokoladinį tortą.
Vis dar bandom susigaudyti, ką valgyti. Viskas čia aštru. Netgi paprašius pagaminti ką nors be prieskonių, jų būna pilna. Ypač jeigu patiekalas su vištiena. Reikės bandyti valgyti tik vegetariškai, gal bus paprasčiau. O ką tikrai galiu valgyti, tai indiškus saldumynus.Vienas iš jų žinomiausių ir skaniausių - Ras malai. Atrodo jis taip -->, o pagamintas iš indiško varškės sūrio, vadinamo Paneer, ir kardamono prieskonių. Skonis iš pradžių pasirodė labai keistas, nieko panašaus nebuvau ragavus, bet tikrai skanu.
Kitas jų tradicinis užkandis - paan. Jis dažniausiai valgomas paskutinis, nes padeda virškinimui ir atgaivina burnos kvapą. juos pardavinėja ant kiekvieno kampo karučiuose, bet kaip mums vietiniai sakė, geriausias paan yra tik vienoje vietoje prie Clariges viešbučio. Pardavėjas garantuotai yra milijonierius. Paan yra į betelio lapą susuktas prieskonių mišinys - kardamonas, anyžiai, laimas, trintas kokoso riešutas, įvairūs kiti riešutai ir smulkiai sutrupinti įvairūs saldainiai, kad sulipintų mišinį. Dar yra įdedama dažų, kurie nudažo liežuvį raudonai. Vietiniai jį valgo vienu kasniu, man užtenka ketvirtadalio. Skonis tiesą pasakius kaip muilo... Bet pabandyti privaloma!
Gyvenam vis dar ten pat, bet ieškomės buto arčiau darbo. Čia kaip žinia niekas nevyksta greitai:) Nes dabar pirmos dienos darbe atrodo taip: iš ryto iš namų išeinam 8:45, tada 20min važiuojam rikša iki metro stotelės, tada 20min metro ir dar 5 min pėstute. Darbe būnam 9:45. Baigiam darbą 7val ir 1,5val važiuojam namo, nes prasideda kamščiai. O kamščiai Delyje, kur gyvena 16mln žmonių yra tikrai ne pats linksmiausias dalykas. Mes per dieną tiek prisikvėpuojam dulkių ir smogo... Todėl tik dabar pradedam suprasti, kodėl čia į lankytinų vietų sąrašą yra įtraukti parkai ir įėjimas į juos yra mokamas.
Buvom vieną vakarą nuvažiavusios su Yuliya prie Lotuso šventyklos. Ramu, tylu ir galima kvėpuoti.
Iš savo šefo gavom užduotį kasdieną išmokti po vieną indišką žodį. Tai pirmas, kurį išmokom, buvo pasedo - duok man pinigų. Labai dažnai jį girdim gatvėje:) Vietiniai sako, kad reikia 2-3 mėnesių ir galima išmokti susišnekėti. Pramokti rašyti užtrunka 2-3 metus, todėl didžioji dalis indų yra neraštingi. O taip mano vardas atrodo hindi -->Jiems sunkoka suprasti vardo reikšmę, bet yra indiškas vardas Sangita, tad mane visda pristato kaip Sangitos sesę.
Dėmesio čia sulaukiam daug. Kartais net atrodo, kad per daug. Rajonas, kuriame dirbam, teoriškai yra verslo centras, bet mes čia esam turbūt vienintelės užsienietės. Kiekvienas mūsų judesys yra nuolat sekamas bent 40-ies akių, o einant gatve jaučiuos beveik kaip Holivudo žvaigždė. Gerai tai, kad indai artyn neina, jie tik žiūri. Kiek kol kas susigaudėm, moterų saugumas čia yra labai rimtas dalykas ir yra milžiniškos baudos, netgi kalėjimas už bet kokį bandymą prisiartinti ar kažkaip užgauti moterį. Todėl yra net atskiri moterų metro vagonai, atskiros laukimo salės. Na o vakarais vienos nevaikštom, tai didesnių problemų ir neturim, apart benamių, kurie labai įkyriai prašo pinigų.
Apskritai indai labai draugiški žmonės, tik dažnai jie pirmi nedrįsta prieiti pabendrauti. Ofise su daugeliu jau susipažinom, panašu, kad viskas bus gerai. Tik darbo tempas čia ir kultūriniai skirtumai didžiuliai. Jie nesugeba planuoti paprasčiausių darbų net dienai į priekį, didžiąją laiko dalį darbus daro visiškai neskubėdami, o paskutinę minutę visi lekia kaip į gaisrą. Tad mes čia irgi nepersidirbam, turim labai daug arbatos pertraukėlių. Čia yra 3 berniukai, kurie visą dieną visiems nešioja vandenį ir arbatą. Ir taip visur. Užėjus į bet kokį ofisą ir laukiant laukiamajam pirmiausia prisistatys berniukas ir paduos stiklinę vandens. O susitikimo metu privaloma išgerti puodelį arbatos. Nebeatsisakinėjam kai siūlo:) Arbata visada su prieskoniais ir pienu, labai skani.
Na ir pabaigai, vaizdelis apie indiškus filmus. Būtinai turiu nueiti į kino teatrą čia, į tikrą Bolivudo filmą!
Dar tik ketvirta diena Indijoje, o mes jau sudalyvavome indiškose vestuvėse. Man tikrai neužteks žodžių papasakoti, ką matėm. Tiek spalvų, šviesų, dekoracijų, garsų! Dalyvavo 500 žmonių, kas pasirodo yra labai nedaug, dažniausiai būna apie 1500. Jaunikis atvažiavo karietoj ant balto žirgo - pasirodo taip būna ne tik pasakose :) Buvo daug šokių, kuriose ir mes sudalyvavom, daug įvairių tradicijų, daug maisto... Pora viena kitam buvo išrinkta tėvų, kas labai dažnas reiškinys Indijoje. O visos vestuvių išlaidos priklauso jaunosios tėvams, tad didžiausias prakeiksmas, kurį gali pasakyti indui: "Linkiu tau turėti 10 dukterų":)
Po šios dienos pasivažinėjimo tapo aišku, kodėl Indijoj tiek daug šventyklų. Nes mieste toks triukšmas, kad tik šventykloj gali atsigauti ir pabūti tyloj. Čia triukšmas visur – namie, parke, turguj, gatvėj. Naktį būtinai kas valandą kas nors paleidžia fejerverkus. Net mūsų balkone naktį balandžiai pešasi ir į langą trankosi. Dar kartą gailiuosi, kad nepasiėmiau ausų kištukų.
Pasirodo triukšmas miegoti trukdo ne visiems
Vakar pirmą kartą mačiau gatvėj karvę. Situacija buvo tokia, kad važiuojam su rikša, mieste jau tamsu, lekiam 80km/h, vėjas košia kiaurai, ir staiga vidury kelio karvė. Tai mūsų vairuotojas ne tai kad ją aplenktų, bet jis jai pypina! Pypino tol, kol beveik įvažiavo į užpakalį. Ir tik tada milimetrų atstumu aplenkė ją. Viskas vyko važiuojant 80km/h. Kartais pagalvoju, kad reikėtų nusipirkti šalmą dėl viso pikto... Vairuoti mašiną/motociklą ar bet kokią transporto priemonę Indijoj būtų savižudybė. Čia negalioja eismo juostos, posūkio signalai, šviesoforai. Kas garsiau papypina, tas ir važiuoja.
Apie orą. Čia taip sausa ir tiek dulkių, kad visą laika miestas tarsi migloj. Nuo stogo būtų gražu pažiūrėti saulėlydį, bet dangus tarsi išplaukęs ir saulė kaip per miglą. Net kvėpuoti kartais būna sunku dėl dulkių.
Apie švarą. Labai trumai - čia jos nėra. Visur purvas, dulkės, kvapai, šiukšlės. Nusipirkom šiandien pačios indų ploviklį ir kažką panašaus į Domestos, nes nors ir turim berniuką, kuris ateina kasdien ir išplauna indus, jis juos plauna tik su vandeniu. Kaip ir visa kita, kas turėtų būti valoma – virtuvės stalas, vonia... Kuomet pradėjom viską šveist su valikliais, indai žiūrėjo išpūtę akis: „Taigi čia švaru!“.
Maistas čia aštrus. Netgi jeigu indai sako, kad patiekalas neaštrus, jis vis tiek turi tiek prieskonių, kad burna dega. Prireiks laiko, kol susigaudysim, ką čia galima valgyti, o ko ne.
Labai sunku suvokti, kokio dydžio yra 16 mln gyventojų miestas. Pagal statistiką jo plotas 1843 km2. Palyginimui Vilniaus plotas 401 km2, Kauno 157 km2. Todėl kai reikia pasigavus rikšą susitarti dėl kainos, kartais gaunasi taip, kad už 1 USD kelionė trunka ir 5 ir 15 minučių. Primenu, greitis čia apie 80km/h.
Apie kultūrinius skirtumus. Matėm labai daug vyrų, vaikštančių susikabinus rankomis arba per juosmenį. Tai normali draugystės išraiška.
Na ir pabaigai, taip atrodo čekis, apsipirkinėjant kioske. Normalaus ir mums įprasto prekybos centro dar neradom...
Atskridom gerai, lagaminai atskrido kartu, kas yra dar geriau. Mūsų vairuotojas vėlavo valandą, tai nelabai jauku buvo stovėti 3 nakties aikštelėj, na bet galiausiai visgi atsidūrėm mašinoj ir buvom nugabentos į naujus namus.
Pirmas ispūdis buvo klaikus… Pats namas labai skiriasi nuo mums įprastų, dar aišku prisidėjo nuovargis, tai tik mus įleidusiam vaikinui uždarius duris su Julija viena kitai pasakėm “Mes iš čia kuo greičiau išsikraustysim”. Dienos šviesoj viskas atrodo truputį geriau:) Prabangos nėra, gyvenam trise kambary (kambariokės nematėm dar), turim savo vonią ir kiekviena po spintą:D Iš viso bute 4 kambariai. Viename gyvena mūsų buto prižiūrėtojas Ham, kuris yra indas, apie 26-27, labai malonus ir daug mums padėjo. Kitam kambary gyvena 3 vaikinai iš Turkijos, Kolumbijos ir Dramblio Kaulo Kranto, o dar kitam panelė iš Lenkijos. Aukšte virš mūsų irgi gyvena stažuotojai, o aukštu žemiau buto savininkas.
Įėjimas į mūsų namą
Parkas
Mūsų kambarys
Vaizdas pro mūsų balkoną
Pats butas nėra blogas, tiesiog kai gyvena daug žmonių su skirtingu tvarkos ir švaros supratimu, gaunasi truputį sudėtinga prisitaikyti. Na bet mes žiūrim optimistiškai:)
Naktį nuėjom miegoti puse 6 (3 Lietuvos laiku), tik miegoti nelabai sekėsi… Kadangi atskridom per pagrindinę ir svarbiausią indams šventinę savaitę Diwali, o mūsų atskridimo naktis kaip tik buvo pagrindinė šventės diena, visą naktį aplinkui sproginėjo fejerverkai. Kiekvienas save gerbiantis indas tą naktį turi į dangų paleisti bent vieną petardą. Bet sproginėjimai dar būtų mažiausia problema. Žinot, koks degėsių kvapas ir dūmai pasklinda? O jeigu petardas iššauna 10 milijonų žmonių? Miestas smoge ir toks bus dar turbūt pora dienų…
Sunkiai miegoti sekėsi dar ir todėl, kad kažkur gatvėje visą naktį pypino, paskui kažkokiu būdu į mūsų balkoną įsisuko 2 balandžiai ir ten susipešė. O galiausiai paryčiais virtuvėj kažkokia moteris su vyru taip garsiai aiškinosi santykius, kad norėjosi į juos paleisti batą. Reikėjo atsivežti ausų kištukus.
Pirmas susipažinimas su miestu praėjo visai gerai. Važiavom į kažkokią aikštę su autorikša, buvom valiutos keitykloj, maisto parduotuvėj ir atradom tokią kavinukę, kur viduj aplinka labai panaši į mūsų Vero Café. Ten pavalgėm savo pirmuosius pusryčius – sumuštinį su vištiena, ir išgėrėm kavos. Labai šauni vieta, visiškai nesigirdi gatvės triukšmo, pasijutau kaip namie. Tai sakėm, jeigu nuo maisto nebus bloga, tai taps mūsų dažnai lankoma vieta, kai norėsis pabėgti nuo indiško chaoso.
Dienos atradimas ir tobuliausia vieta mūsų name – stogas. Vakare galima stebėti gražius saulėlydžius…
Beje, dar apie vietą, kur gyvenam. Mūsų adresas A-43 East of Kailash, antras aukštas. Skamba neįtikėtinai, kai miestas 16mln gyventojų, iš pradžių atrodė, kad adresas nepilnas, bet esmė, kad miestas suskirstytas į rajonus, rajonai į sektorius, o sektoriuose sunumeruoti namai. Paprasta:) Visas sektorius aptvertas tvora ir visa parą budi apsauginiai, o tiesiai prieš mūsų namą yra didelis parkas, kur rytais, 5:30 vyksta jogos užsiėmimai. Reikės būtinai išbandyti! Sumokėjom nuomą savaitei į priekį,o kuomet susitiksim su vaikinu iš darbo, nuspręsim ką daryti, ar ieškotis kito buto, ar visgi gyventi ten.
Apie indišką požiūrį į laiką. “Jau einam”arba “tuoj pat”, reiškia, kad jis dar nueis pavalgyti ir pašnekės su draugu. Čia žmonės neskuba:)
Kol vaikščiojom po gatvę, labiausiai suerzino išmaldos prašantys vaikai. Jie prilimpa prie kojų ir zyzdami seka gerus pora šimtų metrų…
Dabar pietų metas, aš patogiai sėdžiu įsitaisiusi ant sofos (tikros sofos!) Kijevo oro uoste, apsupta gausybės tarškančių turkių, laukiu skrydžio į Delį.
Palma Mallorca, 2011Gegužė
Vakar visą dieną mane kamavo netikėti panikos priepuoliai: "O Dieve, ką aš darau!!!". Jie ištikdavo netikėtai - valgant pietus, valantis dantis, skaitant knygą. Tik vakar aš galutinai suvokiau, kad išvykstu į kitą pasaulį... Baisu, bet kaip laukiu!
Pasiruošimo kelionei procesas praėjo be didesnių trukdžių. Dariau daiktų sąrašą, jį vis pildžiau ir taisiau, tad viską sudėti į lagaminą užtruko tik 2 dienas. Sudėtingiausia buvo rasti svarbiausią dalyką - Indišką adapterį. Parduotuvėse pardavėjai juokdavosi iš nuostabos, nes niekas niekada apie tokį nebuvo girdėjęs. Laimei šiam pasaulyje yra draugų ir visagalis Akropolis. (Beje, papildymas jau prabuvus savaite Indijoj - to adapterio nereikia... Mūsų kištukai tinka visur, kartais galima panaudoti ir anglišką variantą).
Na bet įdomiausia istorija ruošiantis nutiko su mano viza. Tikiuosi oro uoste manęs nepakaltins dokumentų padirbinėjimu... Kadangi Lietuvoje nėra indijos ambasados, visus dokumentus reikia atiduoti į BLS International Visa services Vilniuje ir tada jie juos siunčia į ambasadą Varšuvoje. Man reikėjo pakvietimo iš įmonės, AIESEC'o kvietimo, siuntimo laiškų, skrydžio bilieto ir t.t. Mano skrydis suplanuotas spalio 26. Pakvietimo laiške parašyta, kad aš turėčiau atvykti spalio 25 d. ir būti puse metų, kas apytiksliai yra balandžio 30. Tad man vizos kaip ir logiškai reikėtų nuo spalio 26 iki balandžio galo. Lenkams/indams taip nepasirodė. Gavau vizą nuo spalio 4 iki balandžio 4. Kas reiškia, jog norėdama pasilikti iki mėnesio galo, turėčiau prasitesinėti vizą ir vėl mokėti 750LTL. Išsiuntėm pasą atgal su prašymu pataisyti datas. Ir štai koks rezultatas ---> Panašu į padirbinėjimą ar ne? :)
''That‘s how we keep this crazy place together – with the heart. Two hundred fuckin‘ languages, and a billion people. India is the heart. It‘s the heart that keeps us together. There‘s no place with people like my people, Lin. There‘s no heart like the Indian heart.''
''The Indians are the Italians of Asia,'' Didier pronounced with a sage and mischievious grin. ''It can be said, certainly, with equal justice, that the Italians are the Indians of Europe...They are both people of the Madonna - they deman goddess, even if the religion does not provide one. Every man in both countries is a singer when he is happy and every woman is a dancer when she walks to the shop at the corner. For them, food is music inside the body, and music is food inside the heart. The language of India and the language of Italy, they make every man a poet, and make something beautiful from every banalite. These are nations where love - amore, pyaar - makes a cavalier of a Borsalino on a street corner, and makes a princess of a peasant girl, if only for a second that her eyes meet yours."
