2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Įdomybės

Jau trečią kartą per dieną ofise dingo elektra. Bandau rašyti, kiek ekranas apšviečia klaviatūrą. Daug visokių minčių prisikaupė per savaitę apie indiško gyvenimo ypatumus ir pasaulio suvokimą. Kadangi kartu su Shamiku vedam 2 paskaitas per dieną, labai įdomių diskusijų pasitaiko. Tad dalinuosi.

Didžiulė problema Indijos universitetuose ir koledžuose – tyčiojimasis iš pirmakursių. Angliškai – ragging. Kiekviename koledže, kuriame buvom, kabo didžiuliai ženklai, įspėjantys, jog draudžiama tyčiotis. Taip pat piniginių baudų sąrašas už kiekvieną prasižengimą. Galėjom numanyti, jog tai didelė problema, bet kad tokia didelė, net negalėjom įsivaizduoti.
Tyčiojimasis prasideda nuo pat pirmos dienos. Visur – paskaitose, bendrabutyje, viešoj vietoj. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Jie turi valyti vyresniųjų kambarius, daryti visokias nesveikas užduotis. Ir tai tik geriausia, kas gali nutikti. Shamik pasakojo truputį, ką jam teko patirti. Man tai priminė kankinimus lageriuose ir kalėjimuose. Didelė dalis tokių patyčių neištveria, atsiduria ligoninėse, psichiatrinėse, apie 20 žmonių yra žuvę.
Kodėl koledžų vadovybė nesiima veiksmų? Dėl dviejų priežasčių. Pirma - studentas moka pinigus, todėl neapsimoka jo išmesti. Indijoj yra šimtai koledžų, bet kas gali jį įsteigti ir jų veikla mažai kontroliuojama. Tad tai verslas. O antra – išmesto studento draugai gali atkeršyti. Ir labai žiauriai. Todėl vadovybė tiesiog bijo. Kaip Shamik pasakojo, dabar situacija yra šiek tiek geresnė nei prieš 10 metų. Yra įstatymai, numatytos bausmės, kurios gali būti iki 3 metų kalėjimo, 10 tūkst. USD bauda arba draudimas visą likusį gyvenimą įstoti į bet kokį koledžą. Bet tradicijos turbūt taip greitai nesikeičia...
 

Apie eismą. Jeigu Lietuvoje einant per gatve pasižiūrim į kairę, Anglijoj į dešinę, tai Indijoj turi visą laiką kaip išprotėjęs sukioti galvą į abi puses, nes niekada nežinai kas, iš kur ir kaip atvažiuos ir ant kojos užvažiuos.
Vairuotojai apskritai nežiūri į šoninius veidrodėlius (pas daugelį jie išvis yra nuimti nuo mašinų), galinio vaizdo veidrodėlis nusuktas taip, kad vairuotojas matytų save, o ne galinį vaizdą. Atšvaitai yra išvis neegzistuojantis dalykas. Jeigu reikia apsisukti arba važiuoti prieš eismą, tai imi ir važiuoji, čia ir dabar. Niekas dėl to nepyksta. Eismo juostos yra, bet labiau dėl spalvos ant asfalto, negu realios naudos. Važiuojant tarp miestų keliu, kuris turėtų būti greitkelis, galima sutikti visko – vežimų, traukiamų arkliais, dviračių, pedalais minamų rikšų. Jie labai mėgsta važiuoti plačiai, tad dažnai užima kelio vidurį (greitkelyje!). Tad skaičiuojant laiką 100km atstumas yra įveikiamas ne per valandą ar pusantros, kaip būtų galima tikėtis, bet geriausiu atveju per dvi/dvi su puse. 

 Jeigu pametei mašinos numerį, ne bėda, gali jį atsispaudinti ant popieriaus ir prisiklijuoti.
 
Pats keisčiausias ir labai graudus dalykas, kurį mačiau, kad kūdikiams, net ir patiems mažiausiems, juodai apvedamos akys. Tikima, kad tai apsaugos nuo piktųjų dvasių...

Pasilinksminimui:
·          - Antradieniais mėsos parduotuvės nedirba. 
·          - Indijoje nėra tokio dalyko kaip opera ar baletas.
·         - Vyriausybė nori užblokuoti „feisbuką“ ir „tviteri“, nes bijo, jog neįvyktų taip, kaip Egipte ar Tunise.
·        -  Indijos kaimai turi labai keistus pavadinimus: Dramblys ir arklys bėga kartu; Nupjauta nosis; Dingusi galva; Garbanotas ragas.

 O čia tradicinis pietų Indijos, Keralos, šokis - Bharatanatyam. Norėčiau gyvai pamatyt :)

Ir dar vienas.
http://www.youtube.com/watch?v=X6wuBXf1Gec&feature=related

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą