Prasidėjo pagaliau mokymai studentams, kuriuose ir mes dalyvaujam. Pirma užduotis buvo pasakyti po vieną sakinį su žodžiais katė, kepurė ir tigras esamuoju, būtuoju ir būsimuoju laiku. Kitą dieną reikėjo pasakyti po du sakinius su žodžiu princas. Pasirodo tai yra daug sunkiau, negu galima pamanyti. Iš pradžių galvojau, kad jie turi didelių problemų dėl anglų kalbos, nes nemoka žodžių ir negali laisvai kalbėti. Tačiau pasirodo problema didesnė – jie visiškai neturi vaizduotės. Kaip mums vėliau papasakojo šitų kursų mokytojas, Shamik, indams nuo pat vaikystės yra kalama į galvą, kad svarbiausia yra techninės žinios ir kad kuo geresnis specialistas būsi, tuo geresnį darbą gausi. Todėl jie mokosi, netgi labai daug, bet jie viską mato labai siaurai ir apart savo studijuojamo dalyko daugiau į nieką nesigilina.
Shamik pasakojo, kad kartą jis padarė eksperimentą. 60-čiai studentų nežiūrint vienas į kitą liepė nupiešti kokį nors gražų piešinį. Rezultatas buvo toks: 90% piešinių buvo pavaizduotas kalnas, tekanti saulė, paukščiai, pirmam plane mažas namelis su dviem langais, upė ir sodas su dviem medžiais. Neįtikėtina? Tai yra piešinys, kurį vaikai dažniausiai piešia pirmoje klasėje ir kadangi daugiau gyvenime niekada niekas nieko nepiešia, šitas vaizdas jiems įstringa visam gyvenimui.
Kitas užduotis buvo irgi susijusi su asociacijomis. Shamik išvardino 25 visiškai tarpusavyje nesusijusius žodžius, tarp jų darydamas 5 sekundžių tarpus, o paskui mes turėjom atkartoti visą seką. Man ir Julijai pavyko. Su mažais nukrypimais, bet pasakėm viską. Didžioji dalis indų strigo ties penktu žodžiu.
O plėtojant temą 'Indai ir logika", trečia užduotis buvo grupėse sugalvoti po 5 daiktus, kurios pasiimtum į negyvenamą salą. Peilis ir virvė buvo paminėti, logiška. O tarp kitų daiktų buvo žiebtuvėlis, kailiniai ir fotoaparatas. Ir tai buvo pasakyta ne juoko forma, o labai rimtai.
Man jų pasidarė nuoširdžiai gaila...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą